Charming Charmed

Nepykit, man vis dar kažko neleidžia komentuoti visam BLOG’e, bet labai dėkoju už komentarus (užpraeitoj daly, berods)- jie labai mieli, dėkui!!

* * *

Balandžio 11 diena, San Francisco.

Danielė.

Kol nuo savo automobilio stovėjimo aikštelėje nuėjome iki įrašų studijos, prie mūsų pribėgo fanės- kokius penkis kartus- prašyti Mauro ir Felio autografų (ak, vargšas Pakas…), paparacai- su tokiais klausimais kaip „ar GCB pasiruošę sugrįžti į sceną ir tęsti turą?”, „kur buvot dingę?” ir, bent jau man asmeniškai- pats geriausias- „jūs vis dar kartu???” (kas, be abejonės, buvo pritaikyta mano ir Mauro santykiams).
Kelias nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki įrašų studijos iš penkių minučių pavirto į dvidešimt.
Ir per visą tą laiką Mauras nė sekundėlei nepaleido manęs iš po savo rankos, kurią laikė užmetęs man ant pečių. Vis dar nesu tikra, tai pasimaivymas prieš žmones, kad „o, va, žiūrėkit, aš ištempiau su ja ilgiau nei visas pasaulis tikėjosi” ar jo reakcija į vakarykštį insidentą su vonia ir Kristina. Be abejonės, antras variantas įtikinamesnis- vis dar esu linkusi manyti, kad tas turtuoliukas žino kažką, ko man net nesiruošia sakyti. Nors turint omeny, kad jis- Gustamantė, o maivymasis ir puikavimasis prieš kitus yra užkoduotas jo genuose…
Vos praėjome stiklines duris, mus- kaip ir pridera- visas raudonas iš pasiutimo ir klykavimo, pasitiko Max‘as.
„Kaip jūs drįstat pradingt savaitėms?!“, „Kokio velnio aš vis dar su jumis terliojuosi?!” ir „Viskas per tave, Halliwel“- mėgstamiausios to storuliuko frazės.
- Mes tau per daug pelno atnešam, kad pasitrauktum iš verslo,- nusiviepė Felipas.
- Ir visus tuos pinigus išleidžiu psichoterapiautui!! Jūs neturit atsakomybės jausmo…
- Mums derėtų visa tai užsirašyti ant lapelio, ar kaip?- nusiviepė Mauras.
Kažkuria dalim jaučiau, kad arba Max‘as kvailas, kad vis dar terliojasi su šitais Gustamantėm, arba jie išties atneša jam tokį pelną, kad visos šitos scenos atsiperka… bet ar verta?
Dienos planas: surengti gyvą įrašų demonstravimą, susidėlioti turo planus, išsinešdinti, kol Max‘as nieko nenužudė.
Paklausit, prie ko aš čia?
Aš irgi nežinau.
Bet jau nuo šešių esu pažadinta ir tampoma paskui Maurą visur, kur tik jis nueina.
Jaučiausi apgailėtina, kad esu šitaip… kankinama. Bet iš kitos pusės- pasilikti be jo buvo… per daug baisu.
Esu tikra, Maurą aplankė tokie patys jausmai.
Štai kodėl aš čia.
Kai berniukai užėmė savo vietas įrašų kambaryje, Max‘as beveik tiesiogine to žodžio prasme mane išspyrė už stiklo. Neva kad „neblaškyčiau” ir „netrukdyčiau” jo berniukų.
Negi įmanoma dar akivaizdžiau parodyti, kad tas tipelis manęs nemėgsta??
Nuėjau nusipirkt kavos. Tai atrodė geresnė idėja nei stypsoti ir laukti, kol jie susiderins savo gitaras, iš jaudulio nepames būgnų lazdelių ar Max‘as nustos spygaut.
Grįžau po gerų penkiolikos minučių. Max‘as šypsojosi it apsirūkęs žolės- kažkas netaip. Šone išvydus gaujelę cypaujančių vištelių- dar kitaip žinomų kaip GCB fanių- supratau: Max‘as užsidėjo savo „sceninę” kaukę.
Mauras kaip tik dainavo dainą, kurios metu supratau, kad jį myliu. Kai pirmą kartą ją išgirdau… O gal buvau supratus jau anksčiau, tik tada tai suvokiau? Ir leidau pripažinti.
Goodbye, pretty baby
You‘ve been bleeding by concious dry now
And I‘ve gone white
With envy
But all I ever needed
Is falling beneath my fingers- I‘m a shivering wreck now
And we were painted as dark as the night
Gitara.
But if I were to hide, would you
Come looking for me?
Tyla.
If I were to hide…
Will you come
Looking
For me?
- I will,- nejučiomis sušnabždėjau vien lūpomis.
Daina pasibaigė taip pat lengvai, kaip prasidėjo.
Šūsnis aplodismentų.
Keli pacypavimai.
GCB berniukai išsišiepę it gavę saldainį.
Naujas gitaros ritmas.
- Ey,- kažkas pagriebė mane už rankos ir atsuko į save.
- Dievaži, blondine, tu tikrai neturi ką veikt,- užverčiau akis pamačius visai nemielą Marios snukelį.
- Patikėk, sesut, aš čia ne savo noru,- nusiviepė.
- Nejaugi? Aš visad maniau, kad manęs erzinimas yra tavo mėgstamiausias- ir vienintelis- užsiėmimas,- ironiškai išsišiepiau.
Jos žvilgsnis nukrypo į įrašų kambariuką.
- Jis kiekvieną dieną vis gražesnis,- nusišypsojo užsisvajojus, spoksodama į Maurą.
- Ir tas grožis mano,- šyptelėjau išpildama kavą ant jos baltos Gucci palaidinės,- Ak, kokia baisi dėmė,- nusiviepiau.
- Tu… tu… tu…
- Aš aš aš. Ko čia atėjai? Net tu nesi tokia kvaila, kad ateitum tik paspoksot į maniškį.
Savo rudom, pykčio kupinom akim ji pažvelgė į mane.
- Einam į lauką,- pareiškė.
- O, santykius aiškinsimės ten?- nusijuokiau.
- Einam.
Tuščią kavos puodelį išmečiau į šiukšlinę ir nusekiau paskui savo blondinę sesutę. Gal ten bus įdomiau nei klausytis kvankštelėjusių fanių klykavimo? Kuris, be abejonės, užgožia mano berniukų balsus.
Prie įrašų studijos stovėjo Seth su dar vienu, į gatvę nusisukusiu, vaikinu. Buvo keista matyti juos apsirengusius kaip žmones, o ne su tais juodais, giltiniškais apsiaustais.
- Ne per daug vieša vieta rinktis cirkui?- susikišau rankas į sijono kišenes.
- Mums reikia pasikalbėti,- Seth nusišypsojo. Prisimerkiau- čia mano Seth ar Raitelis Seth? Buvo sunku nuspręsti, ar jis mano pusėj, ar paklūsta Marios norams.
- Kas tas?- linktelėjau juodo džemperio pusėn.
- Ey,- Seth pagriebė jį už peties ir atsuko į mane. Kapišonas nukrito žemyn ir iš po jo išlindo rudi, susivėlę plaukai ir mažos, įkypios, rudos akutės.
- Aš tave žinau,- žengtelėjau žingsnį į priekį.- Aš tave žinau,- nusijuokiau iš savo nenuovokumo.- Tu Erikas. Tu iš The Bay School of San Francisco- tas įkyrus Mishellės brolis.
- Įbrolis,- sugriežė dantim.
- Ak, nepatenkintas tapatybės atskleidimu?- nusiviepiau.- Mulkis.
- Užteks žaidimų,- Seth tuoj pat pertraukė.
- Ne, neužteks. Jeigu tu Raitelis, tai kodėl Mishellė išvis nieko nežino apie magiją?- spoksojau į Eriką. Negaliu patikėt, kad tai jis yra Karas.
Kad tai jis nužudė Maiklą…
- Nes Mishellė iš nemagiškosios šeimos ir magiją turiu tik aš, įpėdinis.
- Mes turim Badą,- Seth atsistojo priešais Eriką užstodamas bet kokį tolimesnį mano ir to vaikėzo akių kontaktą ir pokalbį.
- Ūū, jūs greiti- sveikinu,- nusišypsojau.- Bet tai nieko nekeičia.
- Mes turim užtektinai magijos, kad galėtume jį įšventinti ir dar atlikti apeigas Šešėliui,- nusivaipė Maria.
- Kalbant apie tai… kas užims tėvelio vietą?
- Tikrai ne tu,- žengė arčiau manęs.- Šįkart aš laimėsiu.
- Aš net nekovoju. Koks jausmas laimėti prieš save, barbe?
- Užsičiaupkit judvi, po velnių!!- Seth nebeištvėrė.- Jau tos mergos…
Nusijuokiau.
- Seth, saulele, ko toks įsitempęs?- pamerkiau akį.
- Tu eini su mumis ar ne?- pakeitė temą.
- Galima rytoj? Šiandien nekaip atrodau,- šyptelėjau. Negaliu dingti nieko nepasakius Maurui… Šį kartą ne.
Nors galbūt suspėčiau grįžti iki jų akustinio ryto pabaigos?
Dievaži, kaip sunku dirbt du darbus…

Rodyk draugams

Balandžio 10 diena, San Franciskas.

Danielė.

Kai pabudau, Mauro šalia jau nebebuvo. Ne iš karto supratau, kad aš jau nebe spintoj. Ar kad jau kita diena.
Nuslinkau iki balkono ir kiek įmanoma labiau praskleidžiau užuolaidas. Į mane tvokstelėjo karščio ir tvankumo banga. Nors švietė saulė, virš namų stogų galėjai išvysti keistai raudonus debesis.
Šmėkla pritipeno prie manęs ir šlapia nosim bakstelėjo man į ranką. Kai pažvelgiau į ją, šuo pakreipė galvą it klaustų „kas, po velnių, čia darosi?”
- Problemos, mieloji,- nusiviepiau ir nusileidau laiptais žemyn į svetainę. Visam bute girdėjosi tik vienas garsas- kažkoks duslus indų kilnojimas virtuvėje.
Sustojau tarpduryje ir įsispoksojau į nuogą vaikino nugarą. Viena ranka jis pylė karštą vandenį į puodelį, kita- gėrė alų.
- Dar per anksti, kad galėtum girtuokliauti,- pastebėjau.
Kažkoks keistas, nesiskutęs stebuklas atsisuko į mane.
- Labas rytas, sunshine,- nusiviepė Leonas, o aš ėmiau klykti.

- Daniele, po velnių,- pajutau purtymą ir atsimerkus išvydau savo asmeninės saulės mėlynas akis.
Klyksmas įstrigo gerklėje.
O jis vis žiūrėjo…
- Man reikia dušo. Šalto. Greitai,- pagriebiau nuo žemės Mauro marškinius ir juos dar tik besisagstydama nusileidau žemyn.
Akys užkliuvo už virtuvės, tačiau Leono viduje nebuvo. Užtad buvo Felis.
- Didžiuojiesi savo gražiom kojom?- nusiviepė.
- Pasprink,- užsitrenkiau vonioje ir sukniubau ant šaltų plytelių.
Jėgų naudotis dušo paslaugomis neturėjau- todėl paprasčiausiai atsukau karštą vandenį ir prisileidau pilną vonią. Gal nuramins. Gal atpalaiduos…
Vos kūną apgaubė karšto vandens banga, pasijutau geriau. Nežinau, kodėl vanduo mane šitaip veikia, bet nusiraminau.
Panirau po vandeniu ir mane apgaubė tyla. Ramybė. Visos negandos paskendo gilyn.
Išnirus įkvėpiau dusinančio oro. Akimirką pagalvojau, koks jausmas būtų nuskęsti? Kartą vos jau taip nenutiko… buvo ramu.
Buvo gera.
Nebeliko skausmo…
Vėl panirau į tylą.
Atsimerkusi išvydau į vandenį keistai dūžtančią ir lūžtančią šviesą, kuri ramiai raibuliavo paviršiuje.
Kai panorau iškilti- nepajėgiau. Kažkas mane laikė, spaudė prie dugno.
Ėmiau muistytis, bandžiau klykti, bet vandens paviršių pasiekdavo tik buki, niekam nereikalingi oro burbulai, kurie neišleidavo jokio garso.
Tik subliukšdavo.
Muisčiausi kaip įmanydama, bet mane smaugė.
Užgniaužė gerklę.
Bandžiau įkvėpti, bet nepavyko.
Ir mane vis dusino…
Jėgos pamažu seko, bet aš vis dar mačiau šviesą. Tuos keistus raibulius paviršiuje, kurie man neleido pasiduoti.
Aš nepasiduosiu.
Sukaupiau visą Energiją ir ja bandžiau nublokšti kažką, kas mane laikė. Nežinojau, kaip kitaip reikia dorotis su nematoma jėga.
Iš pradžių nieko neįvyko- vanduo slopino mano Energiją, bet pabandžius antrą kartą- ir, esu tikra, tai būtų buvęs paskutinis mano „pasispardymas”- milžiniška Energija išsprogdino vandenį į šonus. Vonia suskilo ir su visom nuolaužom ir užsilikusiu vandeniu nukritau ant žemės.
Kažkas sukilo ir užsikosėjau. Pliūpsnis vandens, maišyto su krauju, pasiekė grindis, o aš nieko nelaukdama pagriebiau rankšluostį.
Vos spėjau juo apsijuosti ir atsistoti, kai vonios durys prasivėrė. Vanduo pliūptelėjo lauk.
- Maaauraaaaiiii,- tarpdury stovėjo sutrikęs Felis.- Tavo mergaitė… geriau pats ateik.
Nusisukau į veidrodį. Žinojau, kad ji stebės. Kad mėgausis savo darbo vaisiais.
- Dar kartą taip padaryk, ir tavo paslaptis amžiams liks palaidota,- sugriežiau dantim.
- Jau laikas, Daniele,- iš veidrodžio man šypsojosi Kristina.
- Tavo berniukas dar nemirė,- pareiškiau ir aplenkus Felipą išsinešdinau iš vonios. Nespėjau- vos pasukau už kampo, tuoj pat atsitrenkiau į Maurą.
- Kas vyksta?- nustebo.
Lauko durys su trenksmu atsivėrė.
- Tu drįsti šitaip su manim elgtis?!- už jų stovėjo Maria.
- Viešpatie, ar gali kas nors dar blogiau pasidaryt?- užverčiau akis.- Ko nori, barbe?
- Net nemanyk, kad ir šįkart tu laimėsi,- sviedė į mane atsineštą durklą, tačiau Mauras spėjo greitai sureaguoti ir jį sugavo.
- Tu turbūt juokauji?- nusiviepė maniškis.- Kaip tu drįsti čia po visko pasirodyti ir švaistytis į mano mergaitę ginklais?
- Nesikišk, mielasis, tai šeimos reikalas,- blondinė išsišiepė.
- Užknisi,- nusiviepiau ir mostelėjau ranka. Durys prieš Marią užsitrenkė.
- Iš kur tu gavai magiją?- klykė iš kitos pusės.
- Leonas gyvas?- išgirdau užnugary.
Felipas stovėjo tarpdury net pamėlęs iš nuostabos.
- He … uhm … reikia pasikalbėti,- nusiviepiau.
- Ir tu nesakei?!- iš kažkur atsirado ir Pakas.
- Ey, nurimkit,- Mauras atsistojo priešais mane.- Pirma išklausykit.
- Ir tu žinojai?- nedaug trūko, kad Felipas ką nors primuštų. Antrą kartą gyvenime mačiau jį tokį pasiutusį.
- Ji man pasakė viską, kai buvom spintoj. Paklausykit.
Išlindau iš už saugaus Mauro užnugario. Žinojau, kad gailėsiuos, bet nebeturėjau kito pasirinkimo. Išaušo tiesos akimirka.
Paskutinio teismo valanda.
Giliai įkvėpiau- bijojau, kad imsiu panikuoti.
Girdėjau ramų saviškio širdies plakimą. Marios daužymąsi į duris. Sutrikusį Felipo kvėpavimą ir Pako iš nuostabos išplėstas akis.
Pasidarė bloga.
- Aš grįžau, kad jums pasakyčiau,- pradėjau.
- Tik tai kiek užsitęsė, nemanai?- nusiviepė Pakas.
- Kokiom … trim dienom,- Felis nė kiek neatsiliko.
- Klausykit, saulės, aš…- likau išsižiojus. Nežinau, kas nutiko, tačiau esu tikra, jog šitaip greitai manęs link artėjančios grindys nėra normalu.

Mauras.

- KAIP, PO VELNIŲ, JI GALĖJO TAI NUTYLĖTI?!- Felis siuto.
- Aš juk ką tik paaiškinau,- atsidusau.
- PO VELNIŲ, TAS TAVO PAAIŠKINIMAS KAŽKOKS BUKAS!!
- Aš tau pasakiau viską, ką man sakė fėja.
- JI TEN BUVO SAVAITĘ!!
- Feli, prašau… dabar ne laikas.
- O KADA BUS LAIKAS??!!
Per beveik tris šimtus metų tokį piktą jį mačiau… pirmą kartą. Per visą mūsų egzistavimo laikotarpį…
- Klausyk, pabus fėja ir viską paaiškins.
Felis galva atsirėmė į sieną šalia manęs.
- Tai jis nieko neprisimena?- paklausė prikimusiu nuo rėkimo balsu.
- Bent jau taip Dani sakė,- gūžtelėjau ir pažvelgiau į sofą, kur be sąmonės gulėjo mano mergaitė.
- Na, tai vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl tas mulkis lig šiol negrįžo,- nusijuokė, o aš jam iš paskos.
- Keista, tiesa?- atsisukau į dvynį.
- Ne tas žodis…- šyptelėjo.
Vis žiūrėjau į savo mergaitę. Kas nutiko, kad ji bandė nusižudyti? Tiksliau… kodėl Kristina bandė ją nužudyti? Juk tai sugriautų visus planus. Visą prakeiksmą.
Ir tikrai nemanau, kad Kristina to norėtų. Žmonės nesikeičia- per tris šimtus metų ji nebūtų atlyžusi…
- Aš vis dar nesuprantu, kaip toks dalykas galėjo likti paslaptyje…- Felis atsisuko į mane.- Kaip?
- Po Leo mirt… po to įvykio juk mes niekad nebesilankėm MP,- gūžtelėjau.- Gal dėl to?
- Kas dabar bus?
Papurčiau galvą- nežinau. Nenoriu apie tai galvoti.
Staiga dvynio veidas persikreipė:
- Ar tai reiškia, kad prakeiksmas… išnyko?
- Kaip tik apie tai dabar ir galvoju. Juk nuo pat pradžių žinojom, kad Leo pasmerktas. Tačiau dabar…
- Bet Kristina…- atsikrenkštė.- Kristina bandė nuskandinti Danielę.
- Pagal scenarijų, Dani irgi turi mirt. Na, nusižudyt, bet… jei Kristina tai padarytų už ją, manau, irgi skaitytųsi kaip savižudybė. Juk jos abi- vienas ir tas pats.
- Bet jeigu Leo gyvas…
- Vadinasi, kažkas atsitiko ne taip,- linktelėjau. Tik ta viena mintis ir guodė mane pastaruoju metu.
Staiga Danielė atsisėdo. Apsidairė.
- Kas nutiko?- susiėmė už galvos.
- Prieš ar po to, kai tu paskandinai mūsų vonią?- nusijuokė Felis. Atlyžo- puiku.
- Klausyk, mergyt, tu turi liautis… jau trečią kartą mūsų namai skęsta tavo dėka,- nusijuokiau.
- Aš… atsiprašau,- sumurmėjo.
Abu su Feliu susižvelgėm.
- Tu susitrenkei galvą- einu atnešiu ledo,- dvynys pasuko virtuvės link.
- Tai kas iš tikrųjų nutiko?- sutrikus pažvelgė į mane. Ji tokia miela, kai nebūna „visus-nudėsiu Dani“.
- Manau, labiausiai tam tiktų „panikos priepuolis” pavadinimas,- nusišypsojau ir atsisėdau šalia, jos kojas užsikeldamas ant savųjų.- Kaip jautiesi?
- Nežinau, lyg ir… skauda galvą… Kur Leonas?- atsisuko į mane.
- Kaip?… ta pra… ee. KĄ?- nesupratau.
- Ryte jis buvo virtuvėj, o tada…- nutilo. Kelis kartus tankiai sumirksėjo.- Nekreipk dėmesio- aš sapnavau.
Vis dar sėdėjau sutrikęs. Senasis gyvenimas sugrįžo- priepuoliai, Leonas, Kristina.
Welcome back, deary.

Rodyk draugams

Atleiskit, kad truputėlį susivėlinau su įrašu … (: Būtų labai labai smagu sulaukti komentarų. Bet kokių :] Prašau dėl to, kad, bent jau man, šita dalis kažkokia keista. Ir komentarų dėka bent jau suprasčiau, ar nenusigrybauju į pievas … :)

* * *

Balandžio 9 diena, San Franciskas.

Danielė.
Felipas: Everything I knew
Just went out the window
And now I can‘t depend on you …
Forever
And I never thought I‘d see
My life walk away from me
I thought we‘d always be …
Together
Pakas: Notice you didn‘t have to pay
For every word I say
And I wish I could change your decision
And you know that I try
And tell you what it‘s like
But you just wouldn‘t listen
Visi: Let‘s go back, let‘s rewind to the days that remind me of all the good times that we spent together
And I don‘t know why we just let it all slide when we both knew inside we were right for each other
Mauras: I don‘t
Know what to do
‘Cause you‘re everything
That I knew
Gitara. Su pasimaivymais, žinoma. Nebūtų Gustamantės, vis dėlto.
Felis: Everyday‘s the same
It‘s like tomorrow never came
We used to talk about …
Whatever.
And the seasons never change
We never used to act our age,
Everytime we were …
Together
- Aš labai džiaugiuosi, kad tu sugrįžai,- Emilė prisiglaudė man prie šono.
- Ššš, jie išgirs, kad filmuoju,- nusijuokiau, nors kažkur ten viduj sukirbėjo, kad ta jos laimė tik dėl to, jog prikėliau Paką.
Mauras: How can you just walk out of my life?
Without even giving a reason
And how can you look so good
The day I watched you leaving?
Išjungiau kamerą.
- Reikės perfilmuot,- burbtelėjau ir sugrūdus aparatą Emilei į rankas nuėjau į balkoną.
Norėčiau pasakyti „lyja”. Bet kur tau. Kaip išprotėjus saulė degino kiekvieną nuogą mano odos lopinėlį.
- Dani,- iš paskos atėjo Mauras.
- Eik iš čia,- paliepiau, tačiau jo rankos apsivijo mane aplink liemenį ir prisitraukė arčiau savęs.- Kas tau?- padėjo smakrą man ant peties.
Persisukus nustūmiau jį nuo savęs.
- Daugiau niekada nedrįsk dainuot tokių už širdies griebiančių dainų, bjaurybe, nes, garbės žodis, prilupsiu.
Mauras užsikvatojo.
- Tu tokia miela, kai pasiunti.
- Oooooh, tai tuoj pasidarysiu absoliučiai nuostabi,- ironiškai nusiviepiau.
Mauro rankos, kurios vis dar buvo man ant liemens, vėl prisitraukė mane arčiau.
- Publikai patinka verksmingos dainos. Tiesiog,- nusišypsojo.
- Bet juk ne iš oro jos tokios atsiranda, po velnių.
Siutau.
Bet ne ant Mauro- ne.
Ant savęs.
Kad esu siaubinga mulkė ir skaudinu tokį žmogų.
- Daniele, tu vienintelė, kuri priverti mane reaguoti į pasaulį. Kuri keiti mano pasaulį.
- Ką turi omeny?
- Kitos mergaitės… Bet kuri kita mergina gal ir neįskaudintų manęs, bet… ir nepakeistų mano pasaulio. O tu… tu jau pakeitei.
- Tik jau nesakyk, kad nebesi tas arogantiškas mulkis, kuris man taip patiko?- nusimaiviau.
- Esu,- linktelėjo galva.- Bet ne su tavim.
Prisimerkiau.
- Galų gale, tu visada pas mane sugrįžti. Jau vien dėl to galėčiau susireikšminti.
- Ak, arogancija liejasi per kraštus?
Pabučiavo.
- Atleisk, nesusilaikiau. Tęsk,- nusišypsojo.
Spoksojau į jį ir bijojau to, kas manęs laukė. Mūsų laukė. Ta bauginanti tiesos akimirka. Ką jis darys, kai galiausiai pasakysiu, jog Leo gyvas? Nenorėjau gadinti „Pakas atsigavo” mažytės šventės, todėl tylėjau. Iki šiol…
Tačiau laikas nenusakomai spaudė ir ta akimirka, kai teks visiems viską pasakyti… spaudė iš visų pusių ir dusino.
O štai jis stovi čia, priešais mane, šypsosi ir … ir myli.
- Niekada nepamiršk, kad aš tave myliu, Maurai. Visa širdim, visa siela,- nė nepajutau, kaip akyse susikaupė ašaros. Varle, šitaip seniai verkiau, o dabar… suskydau kaip totali, silpna mergaitė.- Aš tave myliu, Maurai,- įsikniaubiau į tą jo kietą pilką džemperį.- Tikrai.
- Tu mane gąsdini … Kodėl to nesakei niekada anksčiau? Visus tuos metus.
- Sakykim… saugojau lietingai dienai…- atsidusau. Viešpatie, kaip gailėsiuos šių savo žodžių.
- Iš to, kaip dažnai ėmei tai kartoti, pagal idėją turėtų pragariškai siausti vėtra.
- Tylėk ir leisk tave mylėt,- burbtelėjau labiau įsigniaubdama jam į džemperį. Kol galiu …
Ir jis nutilo.

Aklina tamsa.
Spaudžiau prie savęs Mauro džemperį ir sugėriau į save jame užsilikusius to Gustamantės kvepalus. Girdėjau tik per daug garsų savo širdies plakimą ir tiesiog kurtinantį alsavimą.
Įkvėpiu … Iškvėpiu … Įkvėpiu …
Stengiausi galvoti tik apie kvėpavimą. Jeigu negalvočiau … būčiau arba pamiršus kvėpuoti ir uždusus, arba puolus į tokį siaubingą panikos priepuolį, kad nesu tikra, ar nepersprogtų širdis… Kad ir kaip bukai dramatiškai tai skamba.
Staiga atsivėrė durys ir šviesos ruoželis nukrito man ant veido. Nors šviesa buvo blausi, prisimerkiau it koks vampyras nuo kaitrių saulės spindulių. Bijojau atsimerkti.
- Radau ją!!- šūktelėjo Pakas ir pasigirdo daugiau žingsnių.
- Kodėl tu slėpiesi spintoj, Dani?- nusijuokė Felipas.
- Išeeeeikiiiit,- dar labiau susigūčiau į rutuliuką. Ko jie spokso, po velnių?
Kažkas atsisėdo šalia manęs ir ranka švelniai perbraukė man per koją aukštyn. Mauras.
- Palikit mus trumpam,- burbtelėjo ir vėl paskendau tamsoj.
Girdėjau tik per daug garsų širdies plakimą ir du, bene kurtinančius alsavimus.
- Kas tau, fėja?- Mauro ranka slydo mano koja tai aukštyn, tai žemyn. Lyg niekaip neatrastų tikslo.
Tylėjau. Jutau, kaip akyse vėl kaupiasi ašaros. Antras kartas per tą pačią dieną- nebūdinga net man. Ypač man.
- Fėj?- ranka sustojo. Dėkojau visiems egzistuojantiems ir įsivaizduojamies, ir dar ten visokiems kitokiems dievams, kad čia tamsu ir mano meilė nemato mano apsiašarojusio veidelio.
- Halliwel, po velnių!!
- Leonas gyvas,- sukūkčiojau.
Net per savo sriūbavimą galėjau išgirsti, kaip jam užgniaužė kvapą.
- Ištversim ir tai,- galiausiai jo rankos apsivijo mane ir supratau, kad jis atsigulė ant žemės šalia manęs.
Man nebereikėjo laikytis įsikibus jo džemperio, kad užuosčiau tuos nuostabius kvepalus- daug sodriau aš užuodžiau juos nuo šalimais esančio kūno…
- Viskas bus gerai,- prisiglaudė prie manęs, o aš dar garsiau pravirkau. Jis guodė ne mane- jis bandė įtikinti save.
- Aš … žinai, Maurai … kažkuri mano dalis … nežinau, kuri … džiaugėsi … ta prasme … ne dėl to, kad … po velnių,- užsikirtau.
- Kvėpuok,- nusijuokė. Gaila, bet juokas buvo šaltas.
- Aš džiaugiausi … aš bjauri,- niekaip nesugebėjau tinkamai užbaigti sakinio.
- Halliwel,- jo viena ranka nuslydo mano kaklu aukštyn ir sustojus ties smakru kilstelėjo aukštyn. Tamsoje nemačiau jo veido, tačiau jutau alsavimą.- Viskas bus gerai, meile.
Dabar šie žodžiai buvo man. Garbės žodis.
Ašaros tekėjo upeliais, jau tuoj ir niagaros kriokliais būtų pavirtusios, tačiau Mauro lėtai besikilnojanti krūtinė mane keistai ramino. Kaip jis visada tokiose situacijose išlieka blaivaus proto?
Na, apart to karto, kai primušė savo brolį …
- Maurai, aš kažkuria savo sielos dalim džiaugiausi, kad Leonas žuvo- likom tik tu ir aš. Be jokių trečių asmenų,- išpyliau taip greitai, kad net pati nelabai supratau, ką pasakiau.
Mauras nusijuokė. Taip gražiai ir … tikrai, jog norėjau jam trenkti vien tam, kad nustotų.
- Tu pats keisčiausias sutvėrimas, kokį tik esu kada sutikęs,- pabučiavo.- Mes tai ištversim, Daniele. Ir tau visai nereikia slėptis spintoj, pabaisiuke.
Dabar jau ir aš nusijuokiau.
Juokas per ašaras.

Rodyk draugams

Ta pati diena MP laiku, Asgardas.

Danielė.

Žinoma, kaip ir turėjo būti, Chrisas sėdėjo soste. Atrodė toks nebrendyla žvelgiant į visus kitus Pasaulių valdovus. Ir toks jaunutis…
- Ką tu tuo nori pasakyti?- Niflheimietė sukruto kėdėje.- Juk supranti, kad buvimas Šešėliu yra visai kas kita nei buvimas Raitele?
- Žinoma, kad suprantu- esant Blogio viršūnėje tavyje nelieka nieko gero,- linktelėjau, nors drąsiai būčiau galėjusi ir su tuo ginčytis. Markas buvo Šešėlis, tačiau vis tiek manimi rūpinosi ir mylėjo. Meilė lygu gėris.
- Tu negalėsi savęs valdyti taip, kaip valdai dabar,- Vanaheimietis nė kiek neatsiliko nuo anos.
- Jūs turbūt negirdėjot dalies, kur ji sakė, kad net neketina užimti savo tėvo vietos?- prunkštelėjo Chrisas.
- Aš jums sakau tai, ką man sakė No- aš turėčiau tapti Šešėliu. Iš kitos pusės- juk esu teisėta jo įpėdinė.
- Šešėlio vieta nepaveldima,- Vanaheimietis susiraukė.
- Tu to nežinai- Markas buvo pirmasis Šešėlis,- nusimaiviau.
Chrisas prunkštelėjo.
- Raitelių „pareigos” paveldimos, tačiau ji vis tiek sugebėjo tą taisyklę sulaužyti,- pastebėjo Midgardietė.
- Būtent. Štai jums pats didžiausias įrodymas, kad pasakymą „turi” galima pakeisti,- ironiškai nusiviepiau.
- Tada nesuprantu, ko mes čia susirinkom?- prabilo vienas iš Laurenų (o jų čia buvo net septyni).
- Susirinkom nuspręsti, ką daryti, kol jūs to nepadarėt pirmi,- nusimaiviau.- Faktas, kad reikia Šešėlio. Ir, manau, šiuo atžvilgiu mums tiesiog reikės bendradarbiauti su Raiteliais.
- Jie tikrai neleis mums išrinkti kandidato ir jį įšventinti,- pritarė Chrisas.
- Be to, reikia Raitelių, kad apeigos būtų įvykdytos. Kol kas dar yra laiko, nes nebeliko Bado. Pirmiau įvyks Bado įšventinimas ir tik tada Šešėlio,- atsilošiau kėdėje.
- Tada mums belieka kažkokiu būdu susitarti su Raiteliais,- Vanaheimietis pagaliau sutiko su manimi ir Chrisu.
- Palikit tai man,- pamerkiau akį ir pasilenkiau arčiau per stalą.- O dabar atleiskit, No priminė man vieną neužbaigtą reikaliuką,- nusisukau į Chrisą.- Pasakyk Lukui su Leo, kad būsiu Midgarde,- šyptelėjau ir išnykau.

Balandžio 8 diena, San Franciskas.

Mauras.

Pajutau sunkumą ant savęs ir lūpas ant kaklo. Staigiai apsiverčiau ir prispaudžiau merginą prie čiužinio.
- Vėl tu??- sugriežiau dantim, o tada teko pasigailėti.
Tamsiaplaukės rankos nuslydo mano nugara žemyn ir maikė akimirksniu atsidūrė ant žemės.
- Sveika sugrįžus,- nusišypsojau ir tuoj pat prisitraukiau ją arčiau.
Danielės rankos įsipynė man į plaukus, kojos apsivijo liemenį.
- Aš labai tikėjausi, kad tu pasirodysi Magiškajame Pasaulyje, aš nustebsiu ir… Bet tu taip ir nepasirodei,- sušnabždėjo, kai mano lūpos slydo jos kaklu žemyn.
- Dėl to ir pabėgai?- trumpam atsitraukiau atgauti kvapo.
- Ne,- nagai įsirėžė man į nugarą.
- Aš nesuprantu tavęs. Garbės žodis, nesuprantu.
- Myliu tave, Maurai,- sušnabždėjo giliai atsidusdama ir kiek pasikeldama nuo čiužinio. Vėl užuodžiau vanilę.
- O aš niekaip nesuprantu … tu geriausias … ar blogiausias … man kada nors … nutikęs … dalykas,- kalbėjau tarpuose tarp bučinių.
- Blogiausias,- tamsoje išvydau jos šypseną.
- Tada mudu atsiskaitę,- pamerkiau akį, bet nebuvau tikras, ar ji matė.
Jos rankos bėgiojo mano nuoga krūtine aukštyn žemyn, atsavimas patankėjo.
- Daugiau niekada … neišeik … meile,- paprašiau, nors suvokiau, kaip tai kvaila. Ir neįmanoma.
Jos rankos sugriebė mane už skruostų ir pakėlė į save.
- Gyvenk dabartimi, Maurai, nes tik tai mes turim.
O tada pabučiavo.

Grįžo saulė. It pasiutus spigino man į veidą ir krūtinę.
Klausiausi gitaros skambesio.
- ‘Cause I‘m feeling nervous … tryin‘ to be so perfect … ‘Cause I know you worth it … you‘re worth it, yeah … If I could say what I want to say,.. I‘d say I want to blow you,.. away … Be with you every night … am I squeezing you too tight? … If I could say what I wanna see,.. I wanna see you go down … on one knee … marry me today … Guess I‘m wishing my life away … with these things I‘ll never say.
Pamačiusi, kad ją stebiu, Danielė nustojo groti.
- Tęsk,- šyptelėjau.
Po akimirkos spoksojimo į mane, muzika vėl užpildė kambarį.
- It don‘t do me any good,.. it‘s just a waste of time .. What use is it to you what‘s on my mind? If it ain‘t coming out, we‘re not going anywhere …. So why can‘t I just tell you that I care?- nusišypsojus padėjo gitarą į šalį ir atsistojo nuo fotelio.- Šią akimirką tu pats gražiausias,- atsidėdo šalia, pasilenkdama arčiau manęs.- Nelieka arogancijos ir pasididžiavimo savimi,- prikando lūpą.
- Ir štai tu vėl tokia,- nusijuokiau.
- Ką tai turėtų reikšti?- išpūtė akis.- Žinau, kad nesu viena iš tų dėl meilės besiseilėjančių mergaičių, bet… aš myliu tave visa savo širdim.
- Užtad tu ir esi geriausia iš visų,- parverčiau ją ant lovos ir atsidūriau viršum jos.- Ką tu padarei?- staiga atsitiesiau ir žvilgtelėjau į dešinę koją. Negana to, kad siūlės- kurios paprastai trūkdavo nuo kiekvieno bent kiek staigesnio judesio- netrūko, tai dar ir … nebebuvo žaizdos.
Fėja išsišiepė.
- Man grąžino magiją.
- Kaip? KAS??
- Nemagiškieji. Ilga istorija, papasakosiu, kai būsit visi- nenoriu tris kartus kalbėt apie tą patį. Einam kavos?
Sėdėjau ir spoksojau į ją lyg primą kartą matyčiau.
- Kavooos, Maurai?- nusijuokė.
Nieko nebesupratau.
- Ką tu slepi, Dani?- aš pažinojau ją per daug gerai, kad nesuprasčiau. Daug geriau nei ji norėtų, jeigu atvirai.
- Palauk, saule, viskas su laiku,- ji atsisėdo ir rankomis apsivijo mano liemenį.- Tik nepamiršk, kad aš tave myliu.
Atšokau nuo jos lyg ji būtų nuodinga:
- Ką tu padarei?- pakartojau klausimą, tik šįkart jau su kita prasme.
Ji tylėjo.
- Pakentėk, Gustamante,- pabučiavo ir atsistojus nuėjo prie durų.- Eini su manim ar mėgausiesi Šmėklos draugija?
Pakreipęs galvą nužvelgiau jos nuogas kojas. Ne, Danielės aš nebepaleisiu.
Atsistojęs nusekiau paskui ją.
Geras jausmas nebešlubuoti…

Rodyk draugams

Balandžio 7 diena, San Franciskas.

Felipas.

Pylė kaip iš kibiro. Garbės žodis, pasijutau kaip kokiuose tropikų miškuose, kur lyja didžiąją metų dalį. O ir čia pliaupė jau antra diena.
San Franciske.
Kalifornijoj, po velnių.
Tai tikrai magijos darbas, galėčiau lažintis.
Grįžęs į butą iškart pajutau gaivos gūsį- Mauras balkone.
- O, tu nemirei,- nusiviepiau ir į turėklus atsidariau atsineštą alaus butelį.- Tik šiaip neatsiliepi, kai skambinu,- kilstelėjau butelį jo link ir išgėriau.
Mauras neatsakė, tik pats užsivertė savo butelį.
- Kaip matau tu vis dar pasiutęs,- gurkštelėjau dar alaus. Šįkart daug didesnį gurkšnį.
Mauras atsirėmė į sieną ir pamačiau, kad jo dešinioji koja visa kruvina.
Per treningines kelnes matėsi.
- Kas, po velnių, tau nutiko?
- Maria nutiko,- burbtelėjo.
- Ko jai reikėjo?
Neatsakė.
- Ey,- kumštelėjau jam ranką ir atsirėmiau į sieną šalimais.- Tu nieko nepakeisi.
- Svarsčiau, gal man širdį išsiplėšt?
- Jei mergina myli kitą vyrą- tau jau niekas nebepadės. Nei dievas. Tau galas, broliuk.
- Užtad yra magija.
Ir tada supratau, kad sakydamas „išsiplėšti širdį” jis nė kiek nejuokavo. O dar maniau, kad mano broliukas dramatiškas.
- Prisimeni, sakiau, kad tau niekas nebepadės? Melavau. Jei turėtum smegenis- gal kas nors ir suveiktų.
Mauras nusijuokė.
- Kaip Pakas?- sėkmingai pabandė nukreipti temą.
- Tu juk suvoki, kad visą laiką nebėgsi nuo pokalbio, pavadinimu „Danielė”.
- Dani išėjo, Felipai, viskas. Mano fėja išėjo,- persikreipė taip, lyg priešais jį vietoj San Francisko būtų ne kas kitas, kaip Danielės negyvas kūnas.
- Ji nemirė, Maurai.
- Ji paliko mane dėl kito.
- Tu to nežinai.
- Lukas… galvą guldau. Tai bus Lukas.
- Maurai!!
Tas atsisuko. Trumpą akimirką netekau žado- dar niekada nemačiau tokio broliuko žvilgsnio. O juk jau du šimtus penkiasdešimt metų su juo gyvenu…
- Tai tik mergaitė, Maurai,- žodžiai keistai įstrigo gerklėje.
- Tai ne tik mergaitė, Feli. Tai mano fėja, po velnių,- išgėręs paskutinį gurkšnį tuščią alaus butelį jis sviedė per turėklus tolyn.- Tai mano fėja…
- Ji grįš,- nusijuokiau, o Mauras keistai atsisuko.- Visada sugrįžta.
- Argi gyvenimas ne ironiškas? Prieš sutinkant ją- aš toks buvau.
- Ta mergaitė tave sugadino, broliuk,- pašiepiau.
- Padarė truputėlį geresniu…- linktelėjo.
Nusišypsojau- išties. Ta Halliwel sugebėjo iš Mauro vėl padaryti žmogų. Nebe tuščią, vegetuojančią gyvastį, o tikrų tikriausią, jaučiančią žmogystą.
- Sugadino,- pamerkiau akį.
- Aš niekada nemėgau to Mauro, kuriam kas nors rūpi. Man patiko būt tuo pasikėlusiu mulkiu, kuriam terūpi gauti naują mergaitę nakčiai ir ištempti iki ryto,- susiėmė už galvos ir atsisuko į mane.- Negalima šitaip ateiti ir… pakeisti žmogų, o tada išsinešdinti pas kažkokį idiotą.
Nusijuokiau.
- Aš ėmiau darytis… mielas. Ir dabar… ir dabar nebegaliu būti savimi, nes galbūt Dani sugrįš. O jei sugrįš- ji tikėsis rasti tą Maurą, kurį paliko. Aš nenoriu gyventi pagal jos lūkesčius. O gal man tiesiog nevertėtų rūpintis? Žinai, vis neapsisprendžiu- tokiais atvejais žmonės žudosi ar eina išgert kavos?
- Einam kavos, ne už ilgo ir Emi pareis,- pasukau atgal į vidų.
- Aš tau lieju širdį, o tu tesugebi galvoti apie Emilę?- pasigirdo brolio juokas.- Tai tik mergaitė, tiesa? Dievaži, tos Halliwel kartais užknisa,- nė nepastebėjau, kaip jis mane apėjo ir pats pirmas įžengė vidun.
Dirstelėjau į San Franciską.
Iki skausmo šalta.
Bukas miestas.
- Nors žinai,- pažvelgiau į brolio nugarą,- vis dėlto einam į barą.

Kovo 10 diena MP laiku, Asgardas.

Alanas.
- Tai ką tu man siūlai?- atsisukau į ją. Iki Nemagiškųjų ji buvo keista, o dabar… ji visai pamišo.
- Siūlau nustot vaidint pasaulio gelbėtoją ir manęs paklausyt.
Lukas nušoko nuo žirgo ir puolė apžiūrinėt Fėją.
- Aš negavau Plunksnos, Lukai,- Danielė nustūmė jį nuo savęs.
- Jie nepaleidžia įkaitų be Plunksnos…
- Jei jau taip greitai pamiršai- aš pasilikau savo noru.
- Chrisas gavo Plunksną,- pastebėjau.
- Juk visi pažįstat Chrisą, kertu lažybų, kad pasireiškė jo „aš princas, užsiundysiu visą Alfheimą“,- prunkštelėjo.
Nesusilaikiau nenusijuokęs. Jos veido mimika ir Chriso pavaizdavimas buvo grynų gryniausia tiesa.
- Ką jie tau padarė, kad vėl manai, jog esu Leonas?
- Jie man pasakė, kad esi Leonas.
- Dan, jie papras…- paprieštaravo Lukas, tačiau tuoj pat buvo nutildytas.
- Leonas buvo Saugotojas, šitas irgi. Leonas buvo rudaplaukis, beveik juodom akim- šitas irgi. Šitas buvo ištrauktas iš degančio namelio, kuriame, pagal idėją, turėjo mirti Leo. Viešpatie, koks sutapimas,- suironizavo Danielė.- Jeigu jūs manim netikit…
- Kas tada? Priversi patikėti?- nusiviepiau.
- Aš noriu savo Leono,- pareiškė pro sukąstus dantis.
- Baikit. Pirma baigiam visą šitą maklę dėl Šešėlio, o tada judu galit ir pjautis dėl teisybės,- Lukas pasuko pilies vartų link.- Dabar tikrai ne pats tinkamiausias laikas.
- Kito laiko nebus- jeigu Leo manim nepatikės, aš tapsiu Šešėliu.
- Nenusišnekėk.
Fėja mostelėjo ranka ir Lukas parskriejo atgal:
- Jeigu Leo manim nepatikės, aš tapsiu Šešėliu,- lėtai pakartojo.
- Iš kur tu turi magiją?- nustebo.
- No davė.
- Tai turėjo nuskambėti kaip grasinimas ar kaip faktas?- prisiminiau anų dienų vizijas. Ji neturėtų to žinoti nebent… nebent No pasakė.
Bet jis tikrai nebūtų to žinojęs. Niekas nežino.
- Abu,- atsisuko į mane.- No kvailai tiki likimu, tačiau aš juk pati esu Likimas,- nusimaivė.
- Kažkas pasikeitė, tik aš nesuprantu, kas,- Lukas atsuko Danielę į save.- Dan, pasakyk, kas nutiko Miške.
- Susidėliojo taškai ant i,- nusiviepė.- Tu žinojai, kad Fėjos gali nulemti likimus?- ištrūko iš Luko gniaužtų ir pripuolė prie manęs.- Matai?- pakėlė maikę apnuogindama krūtinę su tatuiruote.- Čia mano darbas.
- Kad tu esi Fėja, dar nereiškia, kad tai tu padarei,- nusiviepiau ir nuleidau marškinėlius žemyn.
- O kiek dar Fėjų tu pažįsti, m? Jei gerai prisimenu, tai esu pirmoji, kurią išvydai.
- Bet aš buvau pažymėtas dar prieš tave sutinkant.
- Leisk paklausti, Leo, ką tu prisimeni?
- Ką?- kiek sutrikau nuo tokio staigaus pokalbio linkmės pakeitimo.
- Tu prisimeni, kad gyvenai Asgarde? Iki kol patekai į Nemagiškąjį Mišką? O kas tavo tėvai, branguti? Ar tik ne Viktoras su Lukrecija? Ak, ką gi tai primena? Pala pala… Gustamantes!! Tik bėda ta, jog tuo atveju turėtum vadintis ne Alanu, o Benjaminu. Benjaminu Gustamante. Argi nekeista, kad prisimeni net ne savo vaikystę? Beje, o kaip tavo broliukas Nikas?- sumirksėjo šuniuko akytėm. Dievaži, ta ironija…
Bet ji teisi… Bent jau mano šeimos atžvilgiu- Lukrecija, Viktoras, Nikas… Tačiau jie ne Gustamantės. Nors…
Aš nieko nebesuprantu.
- Dan, jam visko per daug,- Lukas vėl ją atsuko į save.- Vėliau.
- Į tą pilį jis įžengs tik kaip Leonas,- kietai sučiaupė lūpas ir vėl atsisuko į mane.- Išklausysi gražiuoju ar teks imtis smurto??
Žengtelėjau atgal. Na ir mergaitė…

Rodyk draugams

Sveikos, mergaitės!! Norėjau atsiprašyti, kad buvau taip ilgam pradingus- tiesiog įvairiausi reikalai, kurie nepalikdavo nei laiko, nei jėgų rašymui. Dar + man kažko tais neleidžia komentuoti visam BLOG’e, tai nepranešiau, nors ir tai ne per dažniausiai aš čia užsukdavau. Dabar jau lyg ir turėčiau vėl reguliariai kelti įrašus, pagal idėją neturėtų atsirast tokių tarpų :]
Dar norėjau paprašyti jūsų, kad komentaruose parašytumėte, kokią maždaug šitos istorijos pabaigą įsivaizduojate. Iiiiirrrrr, kaip jums ši dalis- nežinau, ar pakankamai aiškiai viską išdėsčiau (jaučiuosi kažkokia išsiblaškius).
Dėkui ir prašau- vertinkit, komentuokit :]

* * *

Vėliau, Nemagiškasis kaimelis.

Danielė.

Nemagiškieji jie dėl to, kad nepaklūsta Septynių Pasaulių santvarkai. Tiesą sakant, juos galima būtų priskirti Aštuntąjam Pasauliui.
Nemagiškųjų vardas visiškai nesusijęs su magijos nebuvimu- nes jie- tiesą sakant visiškai priešingai- yra netgi labai magiški. Taip magiški, kad turi teisę magiją atimti… arba suteikti.
Stebėjau No lūpas ir sugėriau į save kiekvieną žodį.
- Mūsų magija tokia sena, kad niekas negali jos valdyti,- ištiesė man puodelį su mate.
- Jūs užstrigę laike,- prisiminiau kažkadais Hindi man pasakytus žodžius. Dar tada, kai tik išgirdau apie Laurenus ir Nemagiškuosius.
Laurenai- aukštesnieji padarai iš Asgardo, kurie turi galią paversti magą žmogumi ir žmogų magu. (Iš esmės tai jie beveik tokie patys kaip Nemagiškieji, bet skirtumas tas, kad pastarieji gyvena miškuose ir nesikiša į aplinkinius Pasaulius, o Laurenai… na, jie mėgaujasi užimama vieta. (Hindi irgi buvo Lauren)).
- Tu žinai, kaip vadinamos Fėjos senąja Elfų kalba?- No stebėjo, kaip priglaudžiu matės puodelį prie lūpų ir kaip gurkšteliu dar karšto skysčio… Juk jis negalėjo užnuodyti to gėrimo, tiesa?
- Fatum?- nebuvau tikra. Tačiau No linktelėjo.
- Ir žinai, ką dar reiškia fatum?
- Likimą. Bet tai tiesiog dvi reikšmės, tiesa?
- Ne, brangioji Daniele. Fėja ir yra likimas.
- Arba šita matė paveikė, arba aš išties kažko nesuprantu,- susiraukiau.
- Tu esi Fėja, Daniele Melinda, tu gali nulemti likimą.
Esu tikra, kad mano veido mimika buvo kažkas panašaus į „tu turbūt juokauji” ir „tau viskas gerai su galva?” mišinys. Kaip aš… kokiu būdu?.. Velnias.
- Neišsigąsk,- No nusijuokė.
- Eik tu po velnių,- susiraukiau dar labiau.- Aš niekada nenorėjau būti pasaulio gelbėtoja ir visų vaduoti nuo savo tėvelio tironiškos rankos, tad kodėl tavo pasakymas turėtų manęs neišgąsdinti?
No prisimerkė.
- Tu vis dar nesupranti?
- O ne ne,- atsistojau.- Net labai suprantu. Suprantu, kad mane pasilikai tam, kad kažko paprašytum. Kažko, ką gali duoti tik Fėja.
No skardžiai nusijuokė.
- Vis dėlto tu nežinai,- Nemagiškasis su nuostaba pažvelgė į mane, o jo žaidimas mane ėmė erzinti.
- Ko?- iškošiau pro dantis.
No giliai įkvėpė ir atsistojo.
- Man nieko iš tavęs nereikia, Daniele. Tu jau pati viską padarei. Man tik smalsu.
Nieko nebesupratau. Iš pradžių atrodė, kad esu pasaulio gelbėtoja. Tada- kad mano buvimas Fėja kažkokiu tai būdu susijęs su likimu. O dabar… dabar aš jau kažką padariau?
Tik pati nežinau ką.
- Daniele, tu… tu paskyrei Saugotojui likimą, kad jis įveiktų blogį.
- Turi omeny tą mulkį Alaną? Aš jo gyvenime nesu mačius, tad tikrai… pala. No, tu sakei Saugotojui?- prisimerkiau. Kokia tikimybė, kad vienas į kitą identiškai panašūs vaikinai būtų ir dar tos pačios rasės- Saugotojai?- Nejaugi tu nori pasakyti?..- sakinio pabaigti taip ir negalėjau- pritrūko oro, todėl teko prisėsti ant to paties rąsto, kur sėdėjau prieš tai.
- Viską padarei tu, Daniele,- No nusišypsojo. Už tą šypseną būčiau mielai jam užvožus.
- Aš nieko… viešpatie.
- Nusiramink, kvėpuok.
Po pastarojo žodžio prisiminiau Maurą. Po galais, kaip man jam reikės pasakyti, kad jo brolį paverčiau freakišku pasaulio gelbėtoju, kuris net neprisimena savęs? Kaip jam reikės pasakyti, kad Leonas gyvas??
- Bet aš nesuprantu…- sumurmėjau negyvu balsu.- Alanas prisimena… Leonas prisimena savo vaikystę. Bet ji nėra… leoniška.
- Nes jis prisimena Benjamino gyvenimą.
- Bet juk prisimintų ir mane, tiesa? Prisimintų, nes aš dalis Kristinos.
No papurtė galvą.
- Aš nieko nebesuprantu, No. Paaiškink.
- Tiesą sakant, aš to paties norėjau iš tavęs,- Nemagiškasis prisėdo šalia.- Man buvo įdomu, kaip tu paskyrei likimą.
- Aš niekam nieko nepaskyriau!!
No keistai dėbtelėjo.
- Nustok taip spoksot ir pasakok, No…- atsidusau. Supratau, kad tik žinodama turėsiu teisę pulti į paniką, nes dabar… dievaži, dabar savęs nekenčiau.
Už tai, ką padariau, nors pati realiai nelabai supratau, kas būtent tai yra.
- Tu juk žinai viską apie Nemagiškuosius?- dirstelėjo į mane. Linktelėjau.- Mes gavom žinią, kad Kalėdų išvakarėse pasirodys tas, kuris mus išvaduos nuo Šešėlio.
- Nori pasakyt, kad jūs žinojot ir visą tą suirutę sukėlėt tyčia?
- Nepertraukinėk, Daniele,- nusišypsojo.- Trolius ir Raitelius jums pasiuntė pats Šešėlis, nes Laurenai jam nusiuntė žinią. Priešingai nei mes, Laurenai suprato pasekmių rimtumą- jie įtarė, kad nelikus Šešėlio, kils nesklandumų.
- Jūs esat sujungti su Laurenais, o kadangi viziją gavot jūs, tai gavo ir Laurenai…- supratau.- Bet kodėl jie paskundė viską Šešėliui?
- Geras klausimas. Supranti, priešingai nei mes, Laurenų magijai irgi kilo grėsmė. Tiksliau… jie jos neteko lygiai taip pat, kaip visi kiti magiškieji padarai.
- Bet jūsų magija liko,- atrodė, kad kiekvienas teiginys turėjo spragą.
- Mūsų magiją saugo Miškas. Laurenai išsižadėjo gamtos, todėl jie tokie pat, kaip visi likę.
- Dar pasakyk, kad Laurenai pakišo Raiteliams idėją dėl naujojo Šešėlio?- prunkštelėjau.
No linktelėjo.
- Jie idiotai,- žiobtelėjau,- Markas buvo priklausomas nuo kitų Energijos, dėl to ir nebuvo visą laiką pačios stipriausios savo būklės. Naujasis Šešėlis neturės spragų. Palauk… juk jie nenori Alano paversti Šešėliu??
No vėl papurtė galvą.
- Puiku, nes tas mulkis dar moka ir sustabdyt molekules. Tokiu atveju- visiems galas.
- Tavęs tai neveikia.
- Bet aš nesiruošiu jo žudyti.
- Nesijaudink, Leonas geras variantas, bet Šešėliu jis netaps.
- Tai kas taps?
- Pirma išklausyk visos istorijos, Daniele, nepulk į kraštutinumus,- No nusijuokė.- Po vizijos visi ėmėm laukti. Kaip minėjau, Laurenai pajuto grėsmę ir viską perdavė Šešėliui. Bet žinai, kaip yra sakoma apie Likimą? Jo nepakeisi.
Prunkštelėjau.
- Jūs tik taip manot, nes matot vizijas. Vizijas irgi galima pakeisti.
- Daniele.
- Nepertraukinėt, gerai,- atsidusau.- Bet iš kur jūs žinojot, kad tai Leonas?
- Nes Leonas pažymėtas. Jis švyti.
- Nė velnio jis nešvyti- jis susireikšminęs.
- Nes tu jį tokiu padarei. Tu jam davei naują tapatybę tam, kad asmeniškumai nestotų skersai kelio.
- Čia jūsų versija. Mano versija- jis susitrenkė galvą.
- Tavo versija irgi teisinga. Kai mes ištraukėm jį iš to degančio namelio- jis nieko nebeprisiminė.
Mano kairys antakis pakilo aukštyn. Gerokai aukščiau nei dešinysis.
- Jūs išgelbėjot Leoną?- paklausiau vien tam, kad turėčiau laiko tą faktą suvirškinti.
- Juk reikėjo jį apsaugoti nuo mirties. Tam, kad padarytų tai, kas jam paskirta.
- Baik su tais savo skiedalais apie likimą, No.
- Paklausyk… Jis neteko atminties tam, kad be jokių skrupulų, be gailesčio ir be jokių sąžinės priekaištų nužudytų Šešėlį. Mylėdamas tave jis nebūtų to padaręs.
- Prieš tai reikėjo nudėti Badą…
- Mes suradom Filipą. Tiesą sakant… na, prie to sugrįšim vėliau. Kalbant apie Leoną- tai, kad jis neteko atminties mums buvo itin paranku- mes galėjome juo manipuliuoti.
- Ir sukūrėt susireikšminusį monstrą- sveikinu,- nusiviepiau.
- Meilė gadina asmenybes, Daniele. Meilė nukreipia nuo tikslo.
- Meilė daro žmones geresniais,- nusimaiviau ir net pati nusistebėjau, kad galėjau taip pasakyti. Kur dingo ta Dani, kuri visą gyvenimą tos meilės bijojo?
- Meilė tėra iliuzija, Daniele. Meilė nukreipia nuo tikslo ir sugadina žmogų taip atimdama iš jo pasirinkimo laisvę. Nėra nieko baisiau nei meilė. Turėtum tai žinoti.
- Wow,- nusistebėjau. Išties, sutikau kažką, kas dar labiau nekenčia meilės nei aš.- O kur visos pasakaitės, kur „meilė išgelbės pasaulį”?
- Jeigu meilė ką nors ir padarys pasaulio labui, tai tik jį sunaikins.
Negalėjau nenusijuokti.
- Grįžkim prie Leono, Daniele,- No staiga surimtėjo.- Tu negali..
- Palauk. Leisk man sudėlioti viską į vietas. Alanas iš tikrųjų yra Leonas, kaip kad ir maniau vos jį išvydus? Gerai. Kažkokiu pasauliui nesuvokiamu būdu aš pažymėjau jį, kad įveiktų blogį. Dar suprantu. Bet kodėl jis vis tiek nieko neprisimena? Net kai jam yra sakoma tiesa?
- Nes jis dar neišpildė jam paskirto likimo.
- Tai ką- dabar jis žudys visus, kurie kada nors bent pabandys tapti Šešėliais?- pašiepiau.- Tokiu būdu magija juk niekada nebeatsiras.
- Aš nesu tikras, ką jam dar reikia atlikti, tačiau žinau tai, jog jis sugrįš į save, kai tai padarys.
- Oh.. Tai tu žinai, kad jis turėjo nudėti Šešėlį, tačiau nežinai, ką dar? Kiek kvaila, nemanai? Tad gal tiesiog baik meluot ir sakyk, ką žinai?
- Aš išties… Mes išties manėm, kad jam reikia tik įveikti blogį, tačiau… kai jis liko Alanu.. vadinasi, jis dar ne viską padarė.
- O jis pats bent žino?- nusimaiviau. Kažkokie keisti padarai- garbės žodis, jie tikrai kažką žino.
- Dabar ne tai svarbiausia- dabar svarbu tai, kad tu jam nemaišytum.
- Ką?- prunkštelėjau.- Dar pasakyk, kad vien mano buvimas šalia jį blaško? Nuo tikslo, kurio niekas nežino.
- Tavo buvimas šalia didina tikimybę jam grįžti į save, o tai jį atitraukia nuo tikslo. Likimo nepakeisi, Daniele. Jeigu nori susigrąžinti Leoną- turiu omeny tą savo, tikrąjį Leoną- turėsi atsitraukti ir laukti, kol viskas pasibaigs.
- O galiu tapti Šešėliu ir jį nudėti?- nusiviepiau. Leonas, Alanas, Nemagiškieji, Laurenai… Po velnių, na ir maklė.
No veidas staiga persikreipė ir suakmenėjo.
- Kas?- išsigandau. Tokie žvilgsniai niekada nieko gero neatneša. Niekada.- Juk… Odieve, nejau rimtai? Aš turėčiau tapt Šešėliu? Na, tai bent jau paaiškina, kodėl Seth kreipėsi į mane pagalbos.
- Pagal idėją… Pagal idėją, tu turėtum, tačiau… tau negalima, Daniele. Kaip įmanydama turi stengtis to išvengti,- No pasislinko arčiau. Užuodžiau nuo jo sklindantį samanų kvapą.
- Aš ir nenoriu.
- Paklausyk įdėmiai, mergaite,- No veidas buvo taip arti manojo, kad net išsigandau- jo geltonos akys ganėtinai trikdė,- tu turi sutrukdyti tam, kuris norės juo tapti, tačiau nepaaukodama savęs.
- Nieko nesupratau.
- Neleisk jokiam Elfui užimti Šešėlio vietos.
Prisimerkiau. Kiek Elfų pažinojau? Lukas, Chrisas, Mauras, Seth… ir dar visa Alfheimo karalystė.
- Kuriam Elfui?
- Mes nesam tikri.
- Jūs viską žinot, bet nesat tikri. Na ir argumentai, No,- nusimaivaiu ir atsistojau nuo rąsto.- Man reikia į Asgardą.
No atsistojo ir prispaudė kažkokį amuletą man prie delno.
- Sargo‘o mang‘i la de,- tarstelėjo ir mano delnas keistai sušvito. Amuletas susigėrė į ranką ir kūnu nuvilnijo šilta Energija.- Aš tau grąžinau magiją, Daniele, kad galėtum sukliudyti apeigoms.
Pažvelgiau į rankas- dešiniąjame rieše buvo atvirkščios pentagramos tatuiruotė, sakanti, kad esu Raitelė, kairiąjame- ratu besisukanti plunksna su pusmėnuliu plunksnos rato vidury.
- Ką tai reiškia?- nesupratau.
- Kad tau nereikia rakto patekti į Magiškąjį Pasaulį ir kad esi pažymėta Nemagiškųjų. Dabar mūsų magija- tavo magija.
- Ne per daug galios suteiki Raitelei?
- Vėliau suprasi, kam tau visa tai daviau. O dabar grįžk į Midgardą.
Prunkštelėjau.
- Man reikia į Asgardą.
- Midgarde tavęs laukia Elfas, o Lukas su Leonu susitvarkys patys.
- Čia nėra ką tvarkyti- jūs nenorit, kad magija atsirastų. Tavo Nemagiškieji bent jau perves juos per Mišką, ar nužudys kur nors pakeliui?
No nusijuokė.
- Mes nežudom, Daniele.
- Išties?- mostelėjau ranka į miško tankmę, kur galėjai išvysti didžiulį narvą. Narvo viduje buvo uždarytos trys Fėjos: dvi iš jų be sparnų, o viena su išplėštom akim.
No susigėdęs šyptelėjo:
- Mes vis tik laukiniai, Daniele.
Prunkštelėjau ir išskleidžiau sparnus.
- Nesuklysk, Daniele. Magija turi būti grąžinta. Bet Šešėliu negali tapti nei tu, nei joks Elfas.
- Tai kas tada? Jūs norėjot, kad magija dingtų- tik nesuprantu, kodėl. Juk kitų pasaulių gyvenimai jūsų neliečia… Bet dabar jūsų situacija tokia pati, kaip Laurenų: yra tikimybė, kad Nemagiškasis Miškas išnyks. Apgailėtina,- išsišiepiau ir pakilau aukštyn.
Neatsisveikinau su No, žinojau, kad dar grįšiu. Ypač po to, kai visa mane pasiekusi informacija bus suvirškinta. O dabar… dabar reikia pasinaudoti savo naujomis galiomis.

Rodyk draugams

Kovo 9 diena MP laiku, Nemagiškasis Miškas.

Danielė.

Sustojome miško pakrašty.

- Prašau, pasistenkit neužkliūti nė vienam iš jų,- suzyziau. Žinojau, kad jų vyriška savimeilė gerokai per didelė, kad manęs paklausytų, tačiau jeigu neklausys… Jeigu neklausys, kelionės mes taip ir nepabaigsim.

Ir tai žinojom visi.

Pakeliui į Asgardą yra vienintelė kliūtis- Nemagiškasis Miškas. Kur bet kurią akimirką tave gali sugauti Nemagiškieji Padarai ir atimti magiją. Gal dabar, kai nebeliko magijos, tai nėra toks jau didelis grasinimas, tačiau… jie atima ir gyvybę.

- Ypač tu, Leo…- iš įpročio nusisukau į rudaplaukį ir užspringau savo pačios žodžiais.- Atleisk, Al.

Nusisukau ir perjojau miško ribą. Kūną nuvilnijo šilumos banga ir pajutau rimstančią savo Energiją.

- Aš turėčiau tavęs atsiprašyti,- prie manęs prijojo Alanas, o aš iš netikėtumo persisukus į jį kone nenuvirtau nuo žirgo.

- Taip, turėtum,- burbtelėjau. Alanas nusiviepė mano Leonui būdinga šelmiška šypsenėle.- Tęsk.

- Aš nežinau, kas man užėjo. Supranti… Viskas netikėta.

- Ak, išties?- nusivaipiau.- Aš turėčiau ant to užkibti?

- Aš neprašau tavęs… ehm… Geriau papasakok viską.

Suglumus dirstelėjau į jį.

Lukas jojo šalimais leisdamas mums patiems išsiaiškinti.

- Aš matau vizijas, sunshine. Taip sužinojau, kad nudėsiu Šešėlį,- po pastarojo krūptelėjau,- ar kad tu ateisi.

- Tu žinojai, kad aš ateisiu?- iš nuostabos net žiobtelėjau. Savo anomališkiems regėjimams aš radau pasiteisinimą: mano širdis ir protas taip troško Leono gyvasties, kad aš mintimis persikeldavau į kitą pasaulį.

Tai nebuvo nei regėjimai, nei vizijos, nei dar koks nors magiškas velnias- tai tebuvo stiprus ryšys tarp manęs ir Leono.

Garbanius lėtai linktelėjo.

- Kaip tu?… Kaip?… Aš nesuprantu- magijos juk nebėra.

- Aš esu pažymėtas Likimo. O ir tai nėra aktyvi galia.

Nieko nesupratau.

- Mano kraujas irgi nėra aktyvi galia- bet jis negydo.

- Kaip jau sakiau, esu paliestas Fatum.

Prisimerkiau. Fatum Elfų kalboje reiškia du dalykus- ir Likimą, ir… Fėją.

- Kuom tai susiję?- nesupratau.

- Aš turiu žymę,- Alanas paleido žirgo vadeles ir pakėlė marškinius. Kairiojoje nuogos krūtinės pusėje, ties juosmeniu, aukštyn širdies link, juodavo paprastų paprasčiausias užrašas.

- Tu turi tatuiruotę?- prunkštelėjau ir nusijuokiau.- Wow. Jeigu aš tokią pasidarysiu- irgi galėsiu vaidint pasaulio gelbėtoją?- nusimaiviau, tačiau akies krašteliu perskaičiau, kas ten buvo parašyta.- Tai senoji Elfų kalba…- pastebėjau. Ją mokėjo tik tokie seni Elfai kaip Gertrūda, Lukas, Chrisas ir, be abejonės, Mauras (nors Mauras nepatenka į sąrašą „seni”- jis tiesiog jos išmoko iš Gertrūdos).

- Pažodžiui tai reikštų „pasaulio keitikas”,- paaiškino.

Prunkštelėjau.

Na, bent jau ne aš ta pasaulio gelbėtoja, kuria visada bijojau būti.

- Tada… Kodėl nusprendei manimi tikėti, jeigu tu toks visiškai neleoniškas, matai regėjimus ir dar naikini blogiukus?- nusiviepiau.

Jaučiausi apgailėtinai ir trumpomis akimirkomis vis savęs nekęsdavau- vos supratau, kad tai ne mano Leonas, ėmiau to garbaniaus nemėgti…

- Nes aš mačiau… dar vieną viziją. Kurioje tu mane kaltinai, jog tavim netikėjau.

- Oh… Tai kai aš tau sakau, kad esi Leonas- tai nieko nereiškia, bet kai tavo sutrenktos smegenys atsiunčia tau haliucinacijas- viskas tampa aišku ir tikslu?

- Žmonės…- išgirdau Luką kažkur šone.

- Palauk,- mostelėjau ranka.- Ir visa tavo nuomonė priklauso tik nuo tavo vizijų?- toliau puoliau Alaną, kai staiga pajutau visą kūną sukaustančias virves ir nukritau nuo žirgo. Tas pasibaidęs nujojo kuo greičiau ir kuo toliau.

- Kas per?..- bandžiau atsikelti.

- Aš bandžiau pasakyti,- išgirdau Luką šalimais. Užvertus galvą išvydau jį lygiai taip pat gulintį ant žemės, supančiotą virvėmis.- Judu per garsiai rėkavot.

Išskleidžiau sparnus ir jie sudraskė virves. Pašokus nuskubėjau prie Luko, tačiau mane vėl apsivyjo virvės.

Suklupau.

- Nagi… Elfas, Fėja ir… Saugotojas,- iš miško glūdumos išėjo Nemagiškasis Padaras. Pečius siekiančiais tamsiais plaukais, kūną puošiančiomis tatuiruotėmis ir skurdžiais laukinių rūbais.

Aplink išgirdau šnaresį, tačiau negalėjau suskaičiuoti, kiek dar Nemagiškųjų mus supo.

- Mes tik norim ramiai pereit mišką,- klūpėjau ir žvelgiau tiesiai kalbančiąjam į akis. Jos buvo ryškiai geltonos.

- Aš žinau, ko jūs norit. Ir žinau, dėl ko. Tačiau mūsų taisyklės verčia mus sustabdyti bet ką, kas kerta mūsų valdas.

- Mes nenorim nieko blogo,- Alanas pakilo nuo žemės ir pasiliko klūpėti taip pat, kaip aš.

- Žinau. Lygiai taip pat žinau, kokia svarbi jūsų užduotis,- Nemagiškasis nusišypsojo.- Ir sulaikiau jus, nes norėjau pasikalbėti.

- Buvo galima ir gražiau prie to prieiti,- kitame šone pasimuistė Lukas.

- Juk ne kiekvieną dieną sugausi Raitelę,- nusišypsojo žvelgdamas į mane. Mačiau, kaip Alanas nieko nesuprasdamas staigiai atsisuko į mane. Visai buvau pamiršus, kad jis nieko nežino apie visą mano… Melindos gyvenimą. Apie Raitelius. Apie Šešėlį…

- Nagi, Daniele Melinda,… aš No,- Nemagiškasis ištiesė man ranką, o aš tik nusiviepiau.

- Su kuo tau dabar turėčiau paspaust tą ranką, ką? Su kojom?- mečiau žvilgsnį į mane varžančias virves.

- Ak, išties,- No mostelėjo ranka ir virvės nukrito.

- Jūs vis dar turit magiją?- išgirdau Luko nuostabą.

- Jų neliečia kitų Pasaulių taisyklės,- atitarė Alanas.

- Iš kur tu?..

- Jis pas mus augo,- No vis dar laikė ranką ištiesęs į mane.

- Vadink mane Daniele,- jo ranką paspaudžiau, tačiau nuo kelienių atsistoti taip ir nepasiryžau. No skleidė labai keistą, stiprią Energiją, kurios galia mane vertė jam paklusti.- Ką tu turėjai omeny sakydamas, jog Alanas pas jus augo?

- Apie tai vėliau, dabar stokis,- nusišypsojo.

- Gal paleisi mano draugus?- atsistojau. Rodės, kad padarysiu viską, ką jis pasakys- keistas jausmas.

- Aš leisiu keliauti su viena sąlyga… Tu pasiliksi čia,- pareiškė.

Apsidairiau. Pamačiau visus Nemagiškuosius, stovinčius kiek atokiau prie medžių- jų buvo apie trisdešimt. Tikrai per daug, kad tryse juos įveiktume. O ir su Nemagiškaisiais kovoti būtų per daug kvaila.

- Kam jums to reikia?- pirmas visų mintis išsakė Lukas.

- Vardan bendro tikslo, Lukai,- nusišypsojo tam.- Jus paleisim su viena sąlyga- paliekat mums Fėją,- pakartojo.- Aš net duosiu jums kelis saviškius, kad palydėtų per Mišką.

- Gerai,- linktelėjau. Nemagiškieji, lydintys per savo teritoriją- pats geriausias mums nutikęs dalykas… per visą kelionę.

- Ką? Mes tavęs nepaliksim,- Lukas pabandė atsistoti. Ir jam pavyko.

- Lukai, užsičiaupk. Jūs ir be manęs galit nuvykt į Asgardą. O aš ir turiu klausimų No,- nusisukau į jį.- Aš lieku, jie keliauja.

- Na ir mergiotė,- išgirdau Alano pasityčiojimą.- Čia ne gyvybės ir mirties klausimas, kad reikėtų vaidint didvyrę ir aukotis.

- Aš ir nevaidinu didvyrės ir nesiaukoju,- ironiškai nusišypsojau.- Tiesiog turiu klausimų, į kuriuos negausiu atsakymų, jeigu būsit šalia.

Alanas dar labiau išsišiepė.

- Eime,- No palietė man petį.- Jie turi keliauti, o mums irgi reikia grįžti.

Nusekiau paskui No, nors Lukas su Alanu vis dar klūpėjo ant samanų surišti. Ir be žirgų. Keistai jaučiausi, nes man visiškai neberūpėjo jų likimas. Man neberūpėjo ir visas tas naujojo Šešėlio suradimo reikalas… Man rūpėjo tik klausimai, kurie veržėsi vienas per kitą ir pynėsi tarpusavy.

Nežinojau, nuo ko pradėti.

Rodyk draugams

Kovo 8 diena MP laiku, Ūkanotasis Kalnas.

Alanas.

Jos rankos buvo kruvinos. Drabužiai ir lūpos taip pat. Ji sėdėjo soste aukšta atkalte, o po kojom mėtėsi kūnai. Negyvi.
Šimtai negyvų būtybių.
- Aš sakiau, kad turi manimi pasikliauti,- lyžtelėjo kraujo raudonumo lūpas, o aš jos geidžiau.- Sakiau, kad turi manimi tikėti,- vieną koją nukėlė nuo kitos ir aukštakulnio kulniuku pastūmė vieną iš lavonų.
Negalėjau net pajudėti. Norėjau, bet… tada supratau, kad esu sukaustytas grandinėmis.
- Mano berniuk,- išsišiepė ir grakščiai atsistojus, laiptais nusileido manęs link,- aš tau sakiau,- nagu perbraukė man per žandikaulį ir pajudau diegimą,- bet tu manim netikėjai.
Kai žandikauliu nuvilnyjo šiltas skystis, supratau, kad liks randas.
Ji sugriebė mano veidą abiem rankom ir prisitraukus arčiau pabučiavo. Jaučiau, kaip jos lūpos degina, kaip nagai susminga man į odą.
Mano kūną apleido Energija, trūko oro.
- Tu viską… sugadinai,- ji atsitraukė ir deglų šviesoje žybtelėjo ašmenys.

Atsimerkiau.
Ėmiau giliai kvėpuoti- po visų tų vaizdų man trūko oro. Pirštais perbraukiau žandikaulį- jis buvo kruvinas.
- Kas nutiko?- Lukas pakėlė akis nuo laužo.
- Dar viena vizija,- gūžtelėjau ir pagriebiau gertuvę. Užsivertęs godžiai išgėriau.
- Kas šįkart?- Elfas susidomėjo.
Nebuvau tikras, ar verta sakyti, jog ta, šalia jo mieganti mergaitė, žada nukirsdinti man galvą vos tik ji užims Šešėlio vietą.
Ir, kaip suprantu,- mano dėka.
- Lukai… yra bent menkutė tikimybė, kad ji teisi?- linktelėjau Fėjos link.
- Dėl ko?
- Viso to reikalo su Leonu.
Trumpą akimirką Elfo veidas persimainė, tačiau netrukus vėl buvo šaltas ir romus.
- Sakyk, Lukai,- atsirėmiau į uolą už savęs.- Nejaugi jos šizofrenija visai nėra šizofrenija, o viskas, ką prisimenu, tėra kvaila iliuzija?
- Klausyk… tau tikrai nereikia per daug sureikšminti visko, ką sako Dan. Jai sunkus periodas.
- Paaiškink.
- Paklausyk įdėmiai, Alanai. Dan dabar labai sunkus metas, tad paprasčiausiai… laikykis atstumo.
Prunkštelėjau.
- Taip sakai dėl to, kad jai išties sunkus laikas, ar dėl to, kad ją myli?- nusiviepiau. Mačiau tuos žvilgsnius- Lukas į jokią mergaitę taip nežiūri.
Fėja netikėtai pašoko.
- Man reikia Šešėlių knygos!!- nubėgo prie žirgų.
- Kur leki?- Lukas nubėgo paskui ją.
- Atgal. Judu jokit į Asgardą- aš pasistengsiu kuo greičiau,- užšoko ant vieno iš žirgų ir pradėjo joti, kai Lukas užstojo kelią.
- Nelįsk prie Šešėlių knygos, Dan,- bandė paveikti ją žvilgsniu.
- Joje gali būti atsakyai…- numykė.- Joje bus atsakymai.
- Į kokius klausimus?- paklausiau ir, rodos, tik tada jie prisiminė ir mane.
Fėjos akys išsiplėtė.
- Kas tau nutiko?- lėtai nulipo nuo žirgo ir priėjo arčiau manęs.- Tas kraujas…- lėtai ištiesė rankas manęs link. Pirštus sudėliojo tose vietose, kur jaučiau perštėjimą. Kur ji mane lietė vizijoje.
Staiga Fėja keistai sušnopavo, jos kūnas įsitempė, nagai susmigo man į žandikaulį.
- Bėk, kol gali,- išrėkiau, o mane apsupo liepsna.
Jutau skausmingus smūgius, kurie tik sekino mane, tačiau reikėjo ištempti laiko. Reikėjo gauti laiko jai- kad spėtų dingt iš čia kuo greičiau.
Pasukau galvą į tą pusę, kur išgirdau stiklo dūžį.
- Ey,- išvydau Luko veidą virš savęs ir pajutau purtymą.- Kas čia įvyko?- dairėsi tai į mane, tai į Fėją, kuri gulėjo ant akmenų šalia ir giliai alsavo.
Gaudydamas orą jutau kiekvieną vizijoje gautą smūgį. Atsisėdau pasiremdamas alkūnėms.
- Aš mačiau dar vieną…- sušnopavau.
- Regėjimą,- už mane užbaigė Fėja ir atsisėdo žvelgdama į mane.- Kaip tai padarei?
- Aš? Aš nieko nedariau- čia tu kažką…
- Norit pasakyt, kad judu kartu matėt viziją?- Elfas įsitempė.
- Tai buvo gaisras, Lukai,- ji atsistojo ir įsirėmė Lukui į krūtinę.- Tas gaisras. Viską mačiau Alano akimis. Leono akimis,- mostelėjo į mane.
- Ką?- nieko nesupratau.- Dar pasakyk, jog tokiu būdu bandysi mane įtikinti?- prunkštelėjau.- Jei žodžiai nesuveikia, tai ėmiesi apgaulės?
Negaliu patikėt, kad ji šitaip… nusirito. Visas tas jos šizofreniškas žaidimas mane keistai žavėjo iki šios nakties. Iki kol ji nesukūrė vaizdinių mano pasąmonėje tam, kad būtų teisi.
- Kaip aš galiu sugebėt priverst tave matyt regėjimus, jei aš pati tokių negaliu matyt??
- Deivas sakė, kad matai. Ir dar- kad čia esi jų dėka,- nusiviepiau.- Nežinau, kokiu tikslu tu to sieki- bet tai tikrai nenuramins tavo sąžinės.
Sulaukiau antausio.
Nusijuokiau ir susiėmiau už paraudusios vietos.
- Gerai varai, mergyt. Turbūt esu pirmas vaikinas, kuris nešokinėja aplink tave, tiesa?
Jos didelės, mėlynos akys susiaurėjo taip labai, kad nebuvau tikras, ar jos išties mėlynos.
- Klausyk įdėmiai, Leonai, Alanai, Benjaminai, ar koks ten dar tavo vardas bebūtų, nes daugiau nekartosiu: nenuvertink taip manęs. Gal ir atrodau truputėlį pamišus, nes laikau tave Leonu- dėl ko, dabar jau matau, akivaizdžiai klydau- tačiau tu apie mane nieko nežinai,- iškošė pro sukąstus dantis.- Nieko, supratai??
- Kodėl pakeitei savo nuomonę?- nustebau. Juk dvi dienas taip įnirtingai mane patį bandė tuo įtikinti, o dabar…
- O tu tik tai ir išgirdai?- vyptelėjo.- Bet kad būtų aišku- Leonas nebuvo mulkis,- išsišiepė.- Jis nebuvo arogantiškas, pasikėlęs idiotas, koks esi tu. Nors iš kitos pusės- Mauras toks, o jis- tavo vyresnėlis. Bet žinai, Al, Leonas… Leonas buvo kitoks. Tiesiog daug geresnis už tave,- metė į mane labiausiai paniekinamą žvilgsnį, kokį tik sugebėjo parodyti, ir apsisukus grįžo prie žirgų.- Turim joti dabar, nes Seth ims manęs ieškoti. Pats žinai, kad tai geruoju nesibaigs. Negalim delsti nė minutėlės,- tarstelėjo Lukui.
- Tai jau nebeieškosi Šešėlių knygos?- nusistebėjo.
- Tam dar bus laiko. Dabar aš per daug pikta,- paragino žirgą joti, o mums tik beliko paskubėt, kad nepamestume tos Fėjos iš savo akiračio.

Danielė.

Tas mulkis drįsta mane kaltint, kad sukūriau vaizdus!! Tas idiotas… po velnių.
Kokia kvaila buvau manydama, kad jis gali sugrįšti. Aš taip to norėjau, kad… kad visiškai nekreipiau dėmesio, jog tai nėra labai realu.
Jeigu Leonas būtų turėjęs galimybę… ne, Leonui nereikia galimybių. Leonas pats susikuria galimybes- Leonas būtų išsigelbėjęs ir būtų sugrįžęs. Bet jis negrįžo.
Todėl ir žinau, kad neišsigelbėjo.
O šitas mulkis… Šitas, šalia Luko jojantis mulkis, yra ne kas kitas, kaip ne laiku atsiradęs ir mano tėvą nužudęs tipelis.
Mano Leonas niekada su manim taip nepasielgtų. Mano Leonas gal buvo ir nerūpestingas, tačiau… dievaži, kaip aš jo pasiilgau.
Aš labai norėjau magiško išsigelbėjimo. Tačiau turbūt per mažai tikėjau magija, kad ji suveiktų. Tokia ir yra mūsų pasaulio didžioji problema- mes norim magiškų sprendimų, tačiau netikim magija. Arba tikim per mažai.
Kad ir kaip kvailai tai skambėtų būnant Fėja.
Man niekada nereikėjo prarasti vilties.

Rodyk draugams

Komentarų prašau.*

* * *

Kovo 7 diena MP laiku, Alfheimas.

Danielė.

Akys nuslydo jo rankomis, kurios įsipynė į rudas garbanas. Tamsiai rudos, beveik juodos akys žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje.

- Išties, nieko nebesuprantu,- Leonas per brūkšnelį Alanas palinko prie kriauklės ir nusiprausė veidą.- Tu netekai draugo ir dabar, kadangi aš siaubingai į jį panašus, manai, kad ir esu jis?- atsisuko į mane pagriebdamas rankšluostį. Jo veidą iškreipė ta šelmiška šypsenėlė, kuri niekada nedingdavo nuo mano Leono mielo veidelio.

- Aš tau aiškinu: tu esi Leonas. Tik dar nežinau, kaip tau tą įrodyti,- atsidusau pildamasi vandenį į puodelį. Virtuvėje pasklido kavos aromatas.

- Sunshine, aš prisimenu savo vaikystę- jeigu man būtų buvęs smegenų sutrenkimas ir būčiau praradęs atmintį- pagal tavo versiją kas man ir nutiko- tai kokiu būdu sugebėčiau viską prisiminti?- išsišiepęs užšoko ant spintelės priešais mane ir pagriebė puodelį iš mano rankų.- Ačiū, man kaip tik jos ir reikėjo,- pamerkė akį ir gurkštelėjo kavos.

- Nes galbūt tie prisiminimai yra net ne tavo?- nusiviepiau ir pasiėmiau kavos puodelį atgal.

- Tai kieno?

- Nežinau, gal kokio nors tavo senojo gyvenimo? Juk tuos šimtą metų tarp buvimo Benjaminu ir Leonu kažkuo turėjai atgimti, tiesa?- pagaliau paragavau savo kavos.

- Sunshine,- išsišiepė dar labiau.- Tas šimtas metų būtų buvęs labai tinkamas poilsis mano sielai iki kitos reinkarnacijos. Juk kam nors mirus, dvasia iškart nepersikelia į kitą kūną. Reikia laiko, kad pamirštų savo senąjį gyvenimą ir galėtų pradėti naująjį. Iki kol gali atgimti, praeina keli šimtmečiai, o kartais ir tūkstantmetis.

- Nikodemas atgimė po metų,- nusimaiviau.

- Nikodemas buvo mulkis,- pamerkė akį.

- Tu jo net nepažinojai,- nusistebėjau.

- Apie Halliwel‘us ir Gustamantes žino visi Septyni Pasauliai,- Leonas vėl atėmė mano kavą.

- Bet tai dar nesuteikia tau teisės apie jį ką nors spręsti.

- Tu apie mane irgi sprendi įbrukdama į Leono kriterijus.

- Nes tu ir esi Leonas, po velnių.

- Klausyk, sunshine …

- Ir Leonas mane vadindavo „sunshine”,- pertraukiau, o tas tik nusiviepė.

- Iš pradžių aš nekreipiau dėmesio, kad tau šizofrenija, bet dabar… tai ima kiek erzinti, supranti? Aš suvokiu faktą, kad tu gali jaustis kalta dėl to vaikino mirties ir visa kita, tačiau aš ne jis. Aš ne Gustamantė ir niekada juo nebūsiu. Tavo. Leonas. Negrįš.

Tą akimirką norėjau jam trenkti.

Kaip jis drįsta šitaip kalbėti?

Kaip jis drįsta man į veidą pasakyti, kad nužudžiau Leoną, ir atimti bet kokią galimybę tai pakeisti??

- Leo…

- Alanas. Aš Alanas, gražuole,- šyptelėjo.

- Eik tu po velnių,- supratau, kad nebeatlaikysiu, todėl nuėjau nuo jo ir užsidariau vonioj. Atsisėdau ant vonios krašto, o galva atsirėmė į delnus.

Pasidarė bloga.

Bandžiau giliai kvėpuoti ir taip nuraminti sutrikusį širdies ritmą.

- Dan, turim problemėlę,- išgirdau Luko balsą iš gretimo kambario. Kada jis suspėjo grįžti??

Pakėlus akis jau norėjau atšauti ką nors visiškai kvailo, kai mano dėmesį sukaustė gleivėtas, papilkęs padaras, susigūžęs prie pat vonios durų.

- Panele … ponaz nori zu jumiz kai ką aptarti,- išsiviepė gmukas.

- Pasakyk Seth, kad…- tačiau gmukas išsišiepė apnuogindamas aštrius, žalsvus dantis ir puolė. Mikliai išsitraukiau durklą ir, jam jau priartėjus, suvariau tiesiai į širdį.- Prakeikti padarai,- sugriebiau už dar virpančios rankutės ir staigiai pravėriau vonios duris.

Svetainėje stovėjo Leonas per brūkšnelį Alanas, Lukas, Seth ir tas idiotas Karas.

- Jeigu dar kartą pasiųsi šitą padarą ir jis bandys mane nudėti… garbės žodis, Seth, kentėsi pats,- užsimojau ir gmuką nusviedžiau tiesiai į Seth. Šis žengtelėjęs žingsnį į šoną jo išvengė ir gmukas išskriejo pro praviras duris.

- Reikia pasikalbėti,- kaip sau tas atrodė kiek per daug rimtas.

- Ką Karas čia veikia?- dėbtelėjau į kiek susigūžusią žmogystą.

- Maria siu…

- Cit,- tuoj pat pertraukiau.- Vis dėlto net nenoriu žinot.

- Mums reikia tavo pagalbos,- Karas atsitiesė.

- Oh,- išsižiojau.- Mano?.. Turit omeny?.. Jums reikia mano pagalbos?- faktas vis kažkaip nepasiekė mano smegenų.

- Mes norim susigrąžinti magiją,- Seth žengė porą žingsnių atgal, o aš tuoj pat mostelėjau ranka, kad sustotų.

- O man magijos nereikia. Per daug netekčių buvo jai esant- kodėl norėčiau vėl į tai bristi?

- Šitas klausimas neliečia tik tavęs, Meli. Šitas klausimas liečia visus magiškuosius padarus,- Seth pabandė lipt ant sąžinės. Na jau ne- aš apie tai ne kartą galvojau.

- Magiškiesiems padarams magijos reikia tam, kad apsigintų nuo blogio. Jeigu blogio nėra- nereikia ir magijos,- atkirtau.

- Bet nėra pusiausvyros, Meli,- nesiliovė.

Po to, kai Seth ėmė mane vadinti „Meli”, Leonas keistai pažvelgė tai į mane, tai į Luką.

- Seth, mielasis… iš magijos buvimo naudos išpešit tik jūs- Raiteliai.

- Dan, paklausyk jo,- įsiterpė Lukas.

- Ką?- nusisukau į jį.- Tu jį palaikai? Aš maniau, kad…

- Aš pritariau tau absoliučiai ir nenuginčijamai, iki kol neišgirdau jo versijos. Paklausyk ir tu.

- Pala. Jūs bendradarbiaujat su Raiteliais?- Leonas kiek sumišo.

- Ilga istorija,- mostelėjau ranka.

- Melinda, prašau, išklausyk,- Karas irgi žengtelėjo arčiau.

- Gerai..- susiraukiau.- Klausau. Bet. Tai dar tikrai nereiškia, kad aš jums padėsiu.

- Pasauliui reikalinga pusiausvyra,- pradėjo Seth.- Nelikus blogio- neliko magijos. Nelikus magijos- nyksta visa gamtos santvarka. Reikia grąžinti pusiausvyrą, antraip viskas… išnyks.

Prisimerkiau. Skambėjo gal ir logiškai, bet… labai jau savanaudiškai. Jų pusei.

- Aš kol kas nepastebėjau dar jokių magijos nebuvimo padarinių,- tarstelėjau.

- Jonutaheimas. Jo nebėra,- burbtelėjo Karas.

- Puiku, ta vieta man vis tiek nepatiko,- gūžtelėjau.

- Nyksta Pasauliai, Melinda, o tu tesugebi galvoti apie save?

- Kodėl jis vadina tave „Melinda”?- įsiterpė Leo. Ne vietoj ir ne laiku, vaikine.

- Nes mano toks vardas. Kitas. Apart Danielės,- patraukiau pečiais ir nusisukau į Seth.- Aš negalvoju savandaudiškai, aš stengiuosi galvoti racionaliai. Galų gale, negaliu viena nuspręsti, kas geriau Septyniems Pasauliams, nemanai? Tai ne mano sprendimas.

- Bet laiko nedaug, Meli,- Seth nenustygo vietoj.

- Per du mėnesius išnyko vienas… net ne pasaulis- tik dalis jo, tad ko čia panikuoji?- prunkštelėjau.

- Tu tikra savo tėvo dukra,- Karas nusistebėjo.

- Puiku, stengiuosi,- nusiviepiau.

- Grįšim rytoj,- Seth apsisuko ir mostelėjo Karui eiti paskui jį.

Vos jiems išėjus, nusisukau į Luką.

- Reikia pranešt Chrisui, kad sušauktų visų Septynių Pasaulių atstovus. Išjojam tuoj pat.

Lukas linktelėjo.

- Kur?- Leo kiek susiraukė.

- Į Asgardą. Spęsti tolimesnio Pasaulio likimo,- apsisukus nuėjau Luko kambario link.

- Tai tu nerimtai?… su jais?..

- Tu ką? Išties pamanei, kad noriu sunaikinti visus Pasaulius?- ironiškai nusiviepiau.

- Bet kodėl tada?..

- Paklausyk,- pertraukiau, nes surišti rišlaus sakinio jam taip ir nepavyko.- Pusiausvya reikalinga- faktas. Bet kokia ji? In ir jang: tiesa- melas, šviesa- tamsa, gėris… ir blogis. Žinai, ką tai reiškia? Kad mums reikia naujo Šešėlio,- išpyliau ir dingau Luko kambary. Reikia nepamiršti surasti Šešėlių Knygą.

Rodyk draugams

Mažytė šventė į mano daržą. “Jubiliejus”. Apvalus ir dailus šimtukas :] AČIŪ.*
* * *

Ta pati diena, San Francisco.

Danielė.

Šį kartą pasirinkau patvaresnį automobilį. Land Rover‘į. Sport modelį. Patį naujausią.

Porsche labai greitai netenka pusiausvyros ir išlekia iš kelio.

Šitas mašiniukas šiek tiek stabilesnis.

Deivido kavinė buvo uždaryta, tačiau žinant tai, kad jis joje ir gyvena, įeiti man nesutrukdė jokie ženklai ar užraktai. „Įeiti draudžiama” kambariuke išgirdau balsus, tad iškart ten ir patraukiau.

- Viską pasiėmei?- pasigirdo labai gerai pažįstamas balsas. Dar šiandien ryte jį girdėjau. Kad ir trumpą „Sveika, Daniele”, tačiau taip greitai jo nebūčiau pamiršusi.

- Viską,- atsakė Deividas, o tuo metu aš jau stovėjau tarpdury.

- Kažkur susiruošėt?- nusiviepiau Deividui su Džeimsu, stovintiems prie senų, tamsaus medžio durų į Magiškąjį Pasaulį.

Abu sutriko.

- Daniele, tau nederėtų čia būti,- pirmas suvebleno broliukų tėvas.

- Kas neturėtų čia būti- tai tu,- nustūmiau jį nuo MP durų ir žengiau pro jas.

- Dani, nereikia,- Deividas mane sugriebė už kojos ir neišlaikiusi pusiausvyros nukritau.

- Paleisk, idiote,- bandžiau ištrūkti iš jo rankų, kai tuo tarpu jis bandė įtraukti mane atgal.

Sugriebiau už kažkokio akmens ir mečiau į Deividą. Pataikiau, todėl tas paleido mano kojas.

Kodėl jie taip įnirtingai nori, kad nenuvykčiau į Magiškąjį Pasaulį??

Susilenkus iš aulinukų išsitraukiau durklą. Kai nebeliko magijos, tai- vienintelis malonumas.

- Nedrįstat artintis,- lėtai ėjau atgal, durklą nukreipus į tuodu.

Pajutau miško gaivą ir samanas sau po kojom.

- Daniele, grįžk ir apie viską ramiai pakalbėsim,- Džeimsas lėtai artinosi manęs link.

- Aš nenoriu apie nieką kalbėtis. Ramiai. Ką judu slepiat?

- Prašau, Dani,- Deividas bandė prieiti iš kitos pusės.

Atsitrenkiau į medį. Pasijutau kaip į kampą užspeistas žvėriukas.

- Prašau,- Džeimsas sugriebė už rankos ir prisitraukęs arčiau atėmė durklą. Deividas puolė iš kitos pusės.

Kodėl jie prieš mane?? Kodėl jie bando su manimi kovoti?

Išskleidžiau sparnus ir pakilau aukštyn. Ha, magijos gal ir nebeliko, bet aš sparnus vis dar turiu, mulkiai.

Staiga pajutau smūgį iš viršaus ir nukritau žemyn. Kažkas laikė mane stipriai prispaudęs prie žemės.

Deividas tyliai nusikeikė, Džeimso veidas sustingo. Bet nė vienas neskubėjo man padėti.

Bandžiau apsiversti, tačiau užpuolikas tvirtai mane laikė.

- Su mergaite nesusitvarkot?- švelnus balsas nusijuokė viršum manęs. Norėjau apsivemti.

- Paleisk ją,- Deividas žengė porą žingsnių arčiau. Tada nužvelgė mane ir sustojo.- Nors geriau pagalvojus, laikyk.

- Tuojau pat mane paleidžiat, idiotai,- sušvokščiau ir jaučiau, kaip iš vidaus kyla pyktis ir neviltis vienu metu. Nebuvau tikra, ar apsiverksiu, ar visus užpulsiu.

- Dėl ko nesutariat?- švelnus balsas vis dar laikė mane prispaudęs.- Atrodo, Fėjų negalima žudyti.

- Niekas nenori nieko žudyti,- Džeimsas vis dar stovėjo sustingęs.

- Kaip tai ne? Jūs tik palaukit, kol ištrūksiu,- bandžiau muistytis.

Aksominis balsas nusijuokė ir pasitraukė nuo manęs.

- Tikrų tikriausia Fėja. Nuostabu,- išgirdau susižavėjimą jo balse ir atsisukus išvydau tai, už ką būčiau gyvenimą paaukojus. Tas vaizdas buvo vertas visų tų savigarbos likučių, kuriuos paaukojau bandydama čia patekti; kuriuos paaukojau kvailai besipešdama su Deividu.

- Eikš, nebijok. Nesikandžioju,- išsišiepęs ištiesė man ranką, o aš pravirkau. Ką ten pravirkau, labiau jau užsiklykiau.

Po penkių mėnesių aš pagaliau jį išvydau. Tiesiai priešais save. Besišypsantį ta savo kvaila, šelmiška šypsenėle, žvilgančiom nuo susijaudinimo juodom akim ir …

Pašokus puoliau jam į glėbį.

- Na, galima ir taip,- nusijuokė man į ausį, o aš tik dar labiau apsižliumbiau.

- Daniele, čia Alanas Alesanderis. Susipažink,- išgirdau Deivido balsą užnugary, tačiau nesugebėjau to įsisąmoninti. Viskas, ką suvokiau, buvo tik „Leonas gyvas“.

Vėl jutau jo šilumą, venomis pulsuojantį kraują ir širdies plakimą. Tikrų tikriausią širdies plakimą, kuris įrodė, kad tas kaulų, kraujo ir odos rinkinys, į kurį buvau įsikibus nagais, gyveno. Ne mano sapnuose, ne prisiminimuose, o tiesiog kitoje erdvėje. Mano erdvėje.

- Dani, liaukis,- Deividui su Džeimsu teko mane nukrapštyti nuo Leono. Pati nė už ką nebūčiau jo paleidus. O ir kaip galima paleisti, kai pagaliau aš vėl jį turiu??

- Jai viskas gerai?- Leonas vis dar šypsojosi ta šelmiška šypsenėle.

- Ji mano, kad tu Leonas,- Deividas vis dar tvirtai laikė mane už pečių.

- Nemanau. Tu ir esi Leonas. Leonas Gustamante,- išpyliau visa apsiašarojus, tačiau išsišiepus. Jis gyvas.

- Aš Alanas Alesanderis,- pagaliau jis kiek suglumo.

- Baik tas nesąmones, visi čia esantys žino, kad tu Leonas,- mostelėjau į Deividą su Džeimsu, tačiau į juos nė nepažvelgiau. Buvo baisu, kad jeigu bent sekundėlei paleisiu Leoną iš akių, jis išnyks. Subliukš it miražas. It nepakartojamas sapnas, po kurio pabudus apsiverki- kaip ten buvo gražu.

- Daniele, čia Alanas,- išgirdau Džeimsą.

- Nenusišnekėkit,- galop nusisukau į juos.- Kaip jūs galit jį vadint Alanu, kai jis- Leonas??

- Nes jis ir yra Alanas,- Deividas nepasidavė.

- Gal ji psichiškai nestabili?- nusistebėjo Leonas, kurio link aš jau ėjau. Prisispaudžiau prie jo visu kūnu ir pabučiavau. Pajutau, kad po akimirkos nuostabos, jo rankos švelniai apsivijo mano juosmenį, o lūpos ėmė žaisti su manosiomis.

Atsitraukiau.

- Dievaži, čia tikrai Leonas,- sumurmėjau vos atgaudama kvapą.

Pasigirdo juokas.

- Daniele, palik jį ramybėj,- Deivido rankos ištraukė mane iš Leono glėbio ir nusivedė tolyn. Jeigu Leonas nebūtų sekęs paskui mane, garbės žodis, būčiau ėmus klykt it mažas vaikas, iš kurio atėmė saldainį.

Nė nespėjau sureaguoti, kaip atsidūrėme Luko namuose. Visą kelią spoksojau į Leoną, kuris atrodė trapus it muilo burbulas.

- Dan?- išgirdau Luko nuostabą ir tuoj pat atsisukau.

- Tu mulki!!- suklykiau ir trenkiau jam iš visų jėgų.

Kairė Luko akis paraudo.

Vėl pajutau Leono rankas ant savęs.

- Valdykis, neklaužada,- nusijuokė.

- Dar tu pasiuntinėk Deividą pas mane!! Dar tu nuo manęs ką nors nuslėpk!!

Visi, išskyrus Leoną nusijuokė.

- Niekas nesikeičia,- iš virtuvės atžingsniavo Frederikas.- Daniele, mieloji,- priėjo arčiau ir apkabino.- Kas su tavim šitaip pasielgė?- mostelėjo į visas žaizdas ir mėlynes.

- Porsche. Tas kvailas, mėlynas Porsche,- burbtelėjau.

- O, tu turi Porsche?- nusistebėjo Leo.- Šituose miškuose nieko panašaus nė su žiburiu nerasi,- išsidrėbė ant sofos, kojas susikeldamas ant staliuko priešais.

- Ir jūs man dar aiškinat, kad čia ne Leonas?- mostelėjau ranka į jį.

- Mums reikia pasikalbėt,- galiausiai Lukas atgavo kalbos dovaną ir nukeliavo prie šaldytuvo- ledo akiai.

- Ak, išties? Ko aš dar galėčiau nežinoti?- prunkštelėjau.- Manau jau čia nebėra apie ką kalbėti. O tu,- nusisukau į Džeimsą,- nusipelnei antausio.

- Aš tik norėjau ….

Visų dėmesį atkreipė Leono juokas.

- Negaliu patikėti, kokį chaosą gali sukelti viena mergaitė,- tarstelėjo, kai visi sužiuro į jį.- Šita Fėja čia dar tik penkiolika minučių, o ant kojų sukilę visi vyrai.

- Patikėk, tu pats nenorėtum turėt su ja reikalų,- nusiviepė Deividas.

- O tu norėtum?- Lukas prunkštelėjo.- Visą kaltę suvertei man, tai dabar va,- sumosavo ledu sau prieš akį.

- Baik skųstis,- užverčiau akis.- Kur tu išvis visą laiką buvai?

Luko antakiai pakilo.

- Tu nežinai?

- KĄ DAR TURĖČIAU ŽINOTI, PO VELNIŲ?

- Mauras mane pakišo. Buvau Kalėjime.

Nusijuokiau.

- Taip ir maniau, kad tas Elfas prikišo nagus,- atsisėdau ant staliuko.- Pavydus psichas.

- Nori pasakyt, kad tu buvai Kalėjime ne Raitelių dėka, o kažkokio Elfo??- Leonas nusisuko į Luką.

- Tas kažkoks Elfas- tavo brolis,- nusimaiviau.

- Ką?- atsisuko nieko nesupratęs.

- Rimtai, žmonės, kas jam į galvą trenkė?

- Einam,- Lukas sugriebė mane už rankos ir nusivedė į savo kambarį.

Rodyk draugams