Charming Charmed

Gruodžio 25d., 10:24 a.m. MP laiku, Braveris, Magiškasis Pasaulis.

Danielė atsimerkė ir keliskart sumirksėjo- kad vaizdas nesilietų. Prieš pat veidą išvydo du didelius, žalius apskritimus. Neiškart suprato, jog tai- akys.

Mergina atsisėdo, o Reišelė išsišiepė ir nušoko nuo lovos.

- Atsibudo!!- išlėkė iš kambario klykdama.

Šalia pasigirdo juokas.

- Nežinau, kodėl, bet tu jai patinki,- tai buvo Mauras.

- Nežinai?- mergina į jį atsisuko.- Gal dėl to paties, dėl ko patinku ir tau?

- Tai ne tas pats- aš juk vaikinas,- nusijuokė ir kai pasuko galvą, Danielė pastebėjo kažką smailo.

- Maurai… tavo ausys… jos… smailos?

- A… Jo,- susiraukė, kai jau neturėjo kur dingt ar kuo nors tai paslėpt.

- Kodėl?

- Tavo irgi smailos,- bandė išsisukt ir išlipo iš lovos.

- Aha, bet aš Fėja.

- O aš Elfas,- sumurmėjo ir pagriebęs pilką džemperį nulipo laiptais žemyn.

- Palauk, ką pasakei?- mergina nubėgo jam iš paskos.- Tu Elfas??

- Taip, Daniele, aš Elfas,- Mauras atsisuko ir sustojo.

Danielė užkliuvo už turėklų ir vos nenusivertė.

- Ir Gustamantė,- pridūrė.- Ir galėčiau sugalvot dar bent milijoną priežasčių, kodėl neturėtume būt kartu.

- Kąą??

Mauras tylėjo.

- Aš nieko nesakiau apie nebuvimą kartu, Maurai. Lygiai taip pat, kaip nesakiau, kad būti Elfu yra blogai. Nebent tu esi kaip Lukas, kas automatiškai tave paverčia idiotu,- pasvarstė Danielė.

Vaikinas ir virtuvėje buvęs JK nusijuokė.

- Man ji patinka,- pastebėjo Džeikobas.

- Džeikobai, tuoj pat apsirengi, juk jau turime išeiti,- atėjo Gertrūda.- Labas rytas, brangieji,- pasisveikino su Mauru ir Daniele.- Mes eisim Kalėdinių pusryčių pas Winserius. Galit eit kartu su mumis arba pasilikti čia. Reišele, tuoj pat ateini čia,- pašaukė į kitą kambarį.

- Mes pasiliksim,- nusprendė vaikinas, pamatęs Danielės susiraukusį veidą po žodžio „eiti”.

Gertūdos šeima apsirengė paltus, Reišelė dar kelis kartus streikuodama apibėgo aplink stalą- norėjo pasilikti su Mauru.

- Ko gero jau nesusitiksim- išvyksim anksčiau nei jūs spėsit sugrįžt,- tarstelėjo Mauras.

- Ak, taip, kiekvienąkart vis pamirštu, kad turi grįžti Ten,- nusišypsojo ir apkabino vaikiną.- Saugokis, berniuk mano. Ir perduok linkėjimus broliams.

- Iki,- Džeikobas paspaudė rankas su Mauru.

- Maaaaurai,- Reišelė eilinį kartą apsikabino vaikino kojas.

- Iki, Daniele, buvo malonu tave sutikti ir susipažinti. Daili mergaitė išaugai- visai kaip tėvas,- Gertrūda apkabino ir Danielę. Po žodžio „tėvas” mergina krūptelėjo- suprato, kad moteris omeny turėjo visai ne Filipą. Marką.

- Iki, Dani,- mostelėjo JK.

- Eime,- Gertrūda pabandė atplėšti Reišelę nuo Mauro.

- Eik, Reišele, gi sugrįšiu dar,- Mauras švelniai nusišypsojo ir pakėlė mergytę ant rankų.- Būk gera,- pabučiavo į skruostą ir atidavė Gertrūdai.

- Sėkmės abiems,- moteris su vaikais išėjo, palikdama Maurą su Daniele vienus.

Vaikinas nuėjo prie šaldytuvo ir plačiai jį pravėrė.

- Yra šokoladinio pudingo. Nori?- atsisuko į Danielę.

- Tai apsimesi, kad nieko nebuvo?- nustebo.

- O tau būtinai viską reikia analizuoti milijoną kartų?- pasierzino ir išėmė lėkštę su pudingu.- Nežinau, kaip tu, bet aš tikrai išbadėjęs.

- Kaip tokiu metu tu gali galvoti apie maistą?!

- Kokiu metu?- naiviai pažvelgė ir praeidamas pabučiavo merginai petį. Tada atsisėdo prie stalo.

Danielė sukosi į jį, kai akyse šmėštelėjo juodas šešėlis.

Staigiai atsisuko atgal.

Nieko.

Pribėgo prie lango ir, plačiai jį atvėrus, apsidairė.

Nieko.

- Viskas gerai?- Mauras sunerimo.

- Ne. Aš kažką mačiau. Kažką … šmėžuojant,- uždarė langą.

- Fėja, mieloji, kaime pilna žmonių, nenuostabu, kad jie vaikšto,- pasišaipė Mauras.

- Bjaurybe tu,- susiraukė.- Kodėl visą laiką aš turiu pamatyt įvairiausias keistenybes, o manim niekas netiki?!

Mauras gūžtelėjo:

- Gal tu koks nors magnetas.

- Ačiū,- vis dar stovėjo susiraukus.

- Suvalgyk pudingo- gal mielesnė tapsi,- pastūmė lėkštę jos link.

- Neturiu jokio noro. Einu apsirengt,- Danielė užlipo į antrą aukštą.

Prie lovos stovėjo vienas iš Raitelių.

Karas.

Kai atėjo Danielė, jis rankose kaip tik laikė voką, kurį numetė atgal prie Mauro kuprinės ir pripuolęs prie merginos, prispaudė ją prie atraminės kolonos ir užkimšo delnu burną.

- Nė krust,- sumurmėjo.

- Tau galėčiau tą patį pasakyt,- Karui iš už nugaros atsirado Mauras ir įrėmė durklą jam į kaklą.- O dabar ją paleisk,- paliepė.

Karas, iškėlęs rankas aukštyn, lėtai atsitraukė.

Danielė susmuko ant grindų. Pakėlus akis į Raitelį, po gobtuvu išvydo šypsnį, ir Karo delne atsirado durklas, kuriuo jis smogė Maurui.

Vaikinas išsisuko.

Danielė dar niekada anksčiau nematė šitaip greitai judančio Mauro. Šitaip greitai judančio bet kokio žmogaus. Ar Elfo.

Karas iš visų jėgų stengėsi Maurą nublokšti Juodaisiais Energijos kamuoliais, tačiau vaikinas buvo nepalyginamai judresnis.

Tačiau vis tik Mauras buvo užspeistas į kampą.

Danielė su nuostaba ir susižavėjimu stebėjo kovą.

Vaikino rankoje atsirado Ugnies kamuolys. Jį paleido į Karą, tačiau pabaisa smūgio išvengė- Ugnies kamuolys trenkėsi į lubas laikančią medinę koloną, tiesiai Danielei virš galvos.

Kolona susprogo ir lubos pavojingai sutraškėjo.

- Ups,- Mauras nusišypsojo ir atliko tą patį triuką su trim Ugnies kamuoliais, kurį anksčiau panaudojo prieš Paką- trys Ugnies kamuoliai apsupo Raitelį ir neleido jam pajudėti.

- Tau viskas gerai?- padėjo atsistoti nuo smūgio nublokštai Danielei.

- Aš Fėja- nemirsiu,- nusišypsojo.

Tuo tarpu, kažkokiu tai būdu Karas sugebėjo pašalinti tris Ugnies kamuolius ir paleido Energijos kamuolį į Maurą.

Danielė nustūmė vaikiną į šalį ir Energijos kamuolys pataikė į ją.

- NE!!- išgirdo Karo klyksmą.

- Fėj!!- girdėjo Maurą, kai ridenosi laiptais žemyn.

- Na ir jausmas,- Danielė susiėmė už gavos.

Sprogimas.

Karas dingo.

Mauras stovėjo griuvėsiuose.

Iš pirmojo aukšto galėjai matyti giedrą Kalėdų ryto dangų- pusės antro aukšto nebeliko.

Pasigirdo merginos juokas.

- Gertrūda tave nudės,- juokėsi Danielė.- Ooo, kaip noriu tai pamatyti.

Aplink namelį susirinko žmonės.

- Kas čia vyksta?! Kas darosi?- tai buvo Gertrūda kažkur minioje.- Maurai?? Daniele?? Jums viskas gerai??- moteris pripuolė prie Danielės ir padėjo jai atsistoti.

- Karas čia buvo,- Mauras nušoko per visus laiptus žemyn.- Visa laimė, kad tik jis vienas. Atleisk dėl antro aukšto.

- Velniop tą namą, ar jūs sveiki??!!- Gertrūda paklaikus žvelgė tai į Maurą, nubrozdintu žandu, tai į Danielę, kuriai buvo praskeltas viršugalvis.

- Au au au,- sudejavo Danielė, kai Mauras prie jos prisilietė.- Man atrodo, man lūžo ranka…

Vaikinas nusikeikė.

- Reikia sutvarstyt,- pasakė Gertrūdai,- kad gerai sugytų.

- Jai reikia daktaro!!- nustebo moteris.

- Ji Fėja,- tepasakė. Atrodo, to užteko, kad Gertrūda nuskubėtų prie apdulkėjusios spintelės ir grįžtų su vaistinėle.

- Štai, kad išsitiesintų,- padavė kažkokį pagalį vaikinui.

Mauras priglaudė pagalį Danielei prie kairės rankos ir stipriai apvyniojo bintu.

- Kai pradėsi gyti, ir kaulas sugis,- paaiškino.

Merginai iš skausmo išriedėjo kelios ašaros.

- Maurai,- kai Mauras baigė, Gertrūda pasivedė vaikiną kiek į šoną,- jeigu ji Fėja- kodėl neturi sparnų?- sušnabždėjo.

- Nežinau. Dėl to ir man neramu,- sumurmėjo atgal.- Dani,- atsisuko į merginą.- Gal galėtum atnešt mano krepšį iš viršaus??

- Žinoma,- linktelėjo ir apsisuko į laiptus.- Ten viskas sprogę, o jam, matai, jo krepšio reikia….

- Palauk!!- išgirdo Gertrūdą ir tuoj pat pajuto rankas sau ant peties.- Kas čia??

Danielė nustebus atsisuko.

Tuoj pat prisistatė Mauras ir apsuko Danielę nugara į save.

Vaikinas lėtai perbraukė pirštais Danielei per nugarą ir pradėjo kažką burbuliuot Elfų kalba. Danielė buvo tikra, kad tai- keiksmažodžiai.

- Kas nutiko?- mergina išsigando ir atsisuko. Priešais save išvydo sunerimusius Gertrūdos ir Mauro žvilgsnius.- Kas. Nutiko??- pakalusė grieždama dantim.

Gertrūda pažvelgė į Maurą. Šis linktelėjo ir nusisukęs kažką paspyrė.

- Regis išsiaiškinom, kodėl tu neturi sparnų…- tarsi mirusiu balsu sumurmėjo moteris.

Trumpa tyla.

- Tai??- mergina nekantravo. Nežinojo, džiaugtis ar dar labiau sunerimti. Iš priešais ją stovinčių žmonių buvo aišku viena- gero nesitikėk.

- Tau jie buvo… išplėšti.

Akimirką Danielė nelabai suprato, kas buvo pasakyta. Po to pasijautė taip, lyg būtų netekus kokios kojos ar rankos. Ar abiejų.

Gertrūda nukabino nuo sienos dar sveiką, tačiau dulkėtą veidrodį ir atnešė Danielei. Laikė jį jai iš nugaros.

Mergina pasuko galvą ir pamatė tai, dėl ko jie padarė tokią kraupią išvadą dėl sparnų- Danielės marškinėliai buvo suplyšę nuo smūgio, tad atsivėrė nemažas plotas nuogo nugaros ploto. Kažkur prie menčių mergina pamatė bjaurią kadaise buvusią žaizdą- maždaug delno ilgio, einančią vertikaliai nugara. Didžiulis, negražus randas.

- Bet…- nesuprato.- Aš jo niekada neturėjau…

- Tam pasauly tu neturi sparnų, dėl to nėra ir randų. Šitam pasauly- priešingai,- paaiškino Gertrūda.- Turi net du…

Mauras vis dar spardė baldus.

- Bet… KAS … šitaip… galėjo?- Danielė net nemirksėdama spoksojo į savo sparnų likučius.

- Geras klausimas,- atsiduso moteris.- Maurai, baik spardyt viską,- sudraudė vaikiną.

- Mes dingstam iš čia,- vaikinas iš kišenės išsitraukė amuletą ir priglaudė prie sienos.- Daniele, ateik,- pravėrė tika atsiradusias ąžuolines duris.

- Aš… negaliu. Maurai, aš negaliu…- niekaip neatitraukė žvilgsnio nuo veidrodžio.

Vaikinas pakėlė ją ant rankų ir išsinešė.

Nuleido ją ant žemės tik tada, kai jie jau buvo Danielės kambaryje.

- Čia tau,- iš džinsų kišenės išsitraukė perlenktą voką.- Saugokis,- pabučiavo į kaktą ir išnyko.

- Maurai, po velnių, grįžk!! Tu negali manęs čia palikt su visu tuo milijonu klausimų!!- rėkė luboms.- Grįžk, tu prakeiktas Elfe!!

Bet Mauras negrįžo.

Patiko (14)

Rodyk draugams

Parašė bohema 2012-02-22 21:29
Įrašo kategorijos: Be temos.